Haruki Murakami "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės"

Dar viena Iššūkio knyga. Šįkart - jau išsiilgtas Murakami.

Knygoje pasakojama apie Hadžime - vyrą, turintį žmoną ir dvi dukras, savo barų verslą ir Šimamoto - paslaptingą moterį. Jie dar pradinėje mokykloje buvo bendraklasiai, Hadžime mylėjo Šimamoto, tačiau jų keliai išsiskyrė. Po daugelio metų sutikęs Šimamoto, Hadžime supranta, kad vis dar ją myli.

Visų pirma, noriu pastebėti, kad tai ploniausia iki šiol skaityta Murakami knyga. Prieš ją pasiimdama iš bibliotekos net buvau pamiršusi, kad joje - vos 200 puslapių. Laisvai galima perskaityti per vieną dieną, bet aš tai padariau per dvi :)

Antra - nemurakamiška. Buvau pasiilgusi tų keistų pasaulių, kuriuos taip meistriškai kuria rašytojas. Ši istorija tikrai labai paprasta, atrodo, tiesiog banalus pasakojimas apie meilę. Tačiau vis dėlto kai kur jaučiamas tas lengvas murakamiškas prieskonis.. :) Tos kelios akimirkos buvo pačios geriausios :)

Šiaip jau aš tikrai nepeikiu knygos. Skaitėsi tikrai labai lengvai, knygoje pakankamai daug dialogų, o tai tik palengvina procesą. Ir istorija, nors ir paprasta, bet tikrai įdomi. Vis norėjosi sužinoti, kas dėsis toliau. Atrodo, jau nori užversti, bet kažkur mintyse sukirba: "Na, dar vieną skyrių". Ir skaitai. Taip visai netyčia priartėdamas prie pabaigos :)

Man labai patiko, kad šioje knygoje taip pat, kaip ir kitose knygose, daug dėmesio skiriama muzikai. Šįkart pagrindinis veikėjas turi du džiazo barus, mėgsta klasikinę muziką, o paskutinis plokštelės pasiklausymas yra lemtingas. Todėl ir įdėsiu čia keletą dainų, kurios yra kertinės šiame pasakojime. Pati paklausiau jas tik dabar, kai perskaičiau, ir iškart viskas nušvito kitomis spalvomis! Neįtikėtina :)

Pirmoji - Duke Ellington "Star-Crossed Lovers". Ji dažnai "skamba" romane, nes yra Hadžime mėgstamiausia daina.

Antroji - Nat King Cole "Pretend". Ją, dar būdami vaikai, pamėgo Hadžime ir Šimamoto. Ją klausė ir suaugę. Vis dar taip pat tardami žodžius, iš klausos, nes vaikystėje nemokėjo angliškai :)

Ir dar viena, "South of the Border". Į pietus nuo sienos. Knygoje labai aiškiai pasakyta, kad būdami vaikai Hadžime ir Šimamoto mėgo šią dainą, nors ir nesuprato, apie ką dainuojama. Ir kaip labai nusivylė ja, kai sužinojo, kad tai daina tiesiog apie Meksiką..

Tai tiek. Knyga nepatenka į mėgstamiausiųjų sąrašą, bet paskaityti verta. Tokia pakankamai jauki, labai labai nedaug murakamiška, tačiau įdomi :)

Jane Austen "Puikybė ir prietarai"

Trampampam, iriuosi tolyn su knygų iššūkiu, ir galiu pasidžiaugti, kad jau įpusėjau :) Džiaugiuosi, kad pusę kelio pažymėti galiu su literatūros klasika. Anksčiau nebuvau skaičiusi šios autorės knygų, tad labai smagu, kad susipažinau su ja skaitydama būtent Puikybę ir prietarus.

Knygoje pasakojama apie Benetų šeimą: ponia Benet tetrokšta ištekinti savo dukteris, jos vyras nuolat šaiposi iš jos, o penkios dukterys užaugo labai skirtingos. Kaimo gyvenimą sudrumsčia į kaimynystę atvykęs turtuolis ponas Binglis, kuris iškart įsižiūri vyriausiąją Benetų dukterį Džeinę. Kartu su juo į dvarą atkeliauja ir jo sesuo bei išpuikėlis ponas Darsis. Šiam tiek miestelio gyventojai, tiek Elizabet, antroji Benetų duktė, iškart pajunta antipatiją ir visomis išgalėmis stengiasi išvengti pono Darsio.

Ahh, pirmą kartą taip sunku buvo nusakyti, apie ką yra knyga :o Nes taip viską norisi papasakoti, o baisu išplepėti per daug :)

Knyga man be galo patiko. Iš pat pradžių skaitėsi lengvai ir norėjosi pažiūrėti, kaip išsirutulios istorija. Mėgstu knygas apie tą laikmetį, visada žavu paskaityti ir įsivaizduoti, kaip rengėsi to meto dvaro ponios, kaip atrodė kambariai ir linksmybės, smagu pasijuokti iš visų mandagybių, kurios dabar atrodo neįtikėtinos :) Išsirinkau ir mėgstamus bei nemėgstamus veikėjus - turbūt neįmanoma kitaip, jei knyga tikrai patinka.

Labiausiai nepatikę veikėjai - ponia Benet ir Kolinsas. Fui, man jie tokie atgrasūs.. Net skaitydama sugebėjau patirti jausmą, kurį vadinu "svetima gėda". Tai vis dėl tų kvailysčių, kurias ji amžinai plepėdavo girdint Bingliui, Darsiui ir visiems kitiems, ir kuriomis vos nesugriovė laimės savo gražiajai dukrai Džeinei. O Kolinsas.. Pavadinčiau jį subinlaižiu. Nėra taiklesnio žodžio jam apibūdinti, šiame telpa viskas. Austen sukūrė labai įtaigius jų portretus, kad privertė skaitytoją taip nemėgti šių personažų :)

O mieliausi širdžiai, be abejo, yra Elizabet ir Darsis. Viena - žaisminga, kupina energijos, užsispyrimo, mąstanti kitaip nei visos merginos (tiesą sakant, būtent mąstanti), o kitas - santūrus, šaltas, atrodo, už nepramušamos ledo sienos. Ir skaitant knygą, kai matai, kaip lėtai užgimsta jų jausmai, norisi šokti iš džiaugsmo :)

Taigi. Knygai duodu dešimt balų! Tikrai nuostabi ir verta dėmesio.

O perskaičiusi ją, jau kitą dieną pažiūrėjau ekranizaciją, kuriai duodu.. vienuolika balų. Ir pirmą kartą drįstu pasakyti: kad ir kokia puiki yra knyga, bet filmas dar geresnis.

Skaitom jau trejus metus

Norėjau blogo gimtadienio proga padaryti kažką faino ir išskirtinio, bet kadangi nieko nesugalvojau, tai taip ir liko - paprastutis įrašas, skirtas paminėti trejų metų sukaktį. Tik pati asmeniškai paminėjau ją susikraudama pagalvių guolį lauke ir skaitydama 8)

Sugalvojau! Visgi šis įrašas yra išskirtinis, nes dar nė karto per trejus metus neminėjau savo blogo gimtadienio! Valio man, kad pavyko vis dėlto kažką tokio įdomaus sugalvoti :)))

Iš tikrųjų tai būčiau net nesugalvojusi patikrinti, kada gimė Skaitymo ypatumai. Bet pamačiau, kad kiti bloggeriai praeitą savaitę minėjo savo sukaktis (beje, irgi trejų metų), tai sumąsčiau patikrinti. Ir va! Birželio 20-oji yra ta diena, kai sugalvojau, kad nenoriu bendro filmų ir knygų blogo, kad noriu jų atskirai, nes kartais užsimanau parašyti apie knygas kažką tokio, kas nėra perskaityto kūrinio apžvalga. Ir labai myliu savo paprastus, baltus kaip knygos lapas Skaitymo ypatumus :)

Linkiu jiems sulaukti 33-ejų metų ir dar daugiau! 

Jodi Picoult "Kelias namo"

Šią knygą pasidovanojau sau už tą 50 lt Pegaso čekį :) Na, tai gal ir ne aš sau pasidovanojau, bet.. Žinot, kai turi knygyno čekį, visada būna be proto sunku išsirinkti pirkinį. Norisi, kad tas pasirinkimas būtų vertingas ir įdomus, ir visada kirba tas "O kas, jeigu..?" BET! Ši knyga vos pasirodžiusi patraukė mano dėmesį. Pamačiau ją internetiniame knygyne, tad, be abejo, pirmiausiai patraukė viršelis. Po to perskaičiau aprašymą ir supratau, kad labai labai noriu tą knygą perskaityti. Tačiau net su čekiu besiblaškydama po knygyną dar svarsčiau, gal rasiu ką įdomesnio ir t.t. NESĄMONĖ. Mano kelionės (nes jų buvo ne viena) visada mintimis apsistodavo prie šios knygos, tad nusprendžiau pasiduoti ir įsigijau. Nekantravau ją pradėti skaityti, ir kai pradėjau.. Na, papasakosiu :)

Knygos veikėja Zoja gyvena su savo vyru Maksu ir jau keletą metų nesėkmingai bando susilaukti kūdikio. Po vieno tokio bandymo Maksas ją palieka. Zoja netikėtai sutinka Vanesą, kuri yra lesbietė. Iš pradžių moterys bendrauja kaip draugės, Zojai reikia atramos ir supratimo, tačiau jų santykiai išsivysto į kai ką daugiau. Zojai tokie jausmai nauji ir šiek tiek bauginantys, tačiau kartu moterys nugali daug kliūčių ir pasiekia labai daug.

TAIP, tai knyga apie homoseksualus. Apie tai, kokius kryžiaus kelius jiems reikia nueiti, kad galėtų būti laimingi, nepaisant to, kad jie - tokie patys žmonės, kaip ir bet kurie kiti.

Apskritai knygoje paliesta daug skaudžių temų: nevaisingumo problema ir tai, kaip ji paveikia tai išgyvenančius žmones, kūdikio praradimas, visuomenės požiūris į homoseksualus, jų santuokas bei norą turėti vaikų. Asmeniškai man tai viena iš tokių temų yra ir bažnyčios kišimasis į homoseksualų santykius, argumentuojant tuo, kad tai yra nuodėmė ir tie žmonės keliaus tiesiai į pragarą (nors žinant ir matant, kaip su jais elgiasi visuomenė, jie ir taip jau yra pragare - kam dar kažkur keliauti). Ir žmonių siauraprotiškumas.

Skaitant išgyvenau tiek jausmų, kad sunku būtų ir nusakyti. Bet dažniausiai jaučiau šleikštulį. Skaitydama tas vietas, kuriose autorė labai aiškiai ir paprastai aprašo būtent tai, kaip mąsto mūsų visuomenė. Kad gėjai ir lesbietės verbuoja normalius žmones tapti tokiais, kaip jie, kad gavę teisę tuoktis tuoj pat pradės viešai rodyti savo iškrypėliškumą, kad jeigu tokie žmonės augins vaikus, tie užaugs tokie patys homoseksualūs, kad pritariant tos pačios lyties asmenų santykiams paminama didžioji vertybė - šeima, kurią sudaro tėvas ir motina, ir panašūs homofobų išgalvoti skiedalai. Nu taip britku skaityti tokius dalykus!

Bet šiaip tai knyga superinė. Anksčiau nebuvau skaičiusi šios autorės knygų, tik žinojau, kad ji rašo aštriomis temomis. Tai viena iš tų knygų, kurias skaitant nesinori padėti. Taip taupiau kiekvieną puslapį, nors būčiau perskaičiusi per porą dienų (atsižvelgiant į užimtumą tomis dienomis).. Ir žinot, kaip būna, kai žiauriai įdomu skaityt, tai nori akimis peršokti bent kelias eilutes, kad pirmiau laiko sužinotum, kas ten vyks? Tai va, man su šita knyga buvo būtent taip.

Beje, labai įdomus dalykas, kad tai - knyga su garso takeliu, kuris buvo sukurtas specialiai :) Prieš tam tikrus skyrius nurodyta, kurią dainą reikia klausyti, kad labiau įsijaustum į istoriją. Deja, man nebuvo tokios galimybės, bet ir šiaip paklausyti tas dainas yra labai gera :)

Rekomenduoju. Paskaitykit. Jei esat to siaurojo požiūrio (jokiu būdu nesiekiu įžeisti), tai galbūt kažkas pasikeis :) Tikiuosi :) O jei ne, tuomet džiaugiuosi už jus ir vis tiek paskaitykit, neturėtumėt pasigailėti :)

Ken Kesey "Skrydis virš gegutės lizdo"

Va va va, būtent toks mano perskaitytos knygos leidimas! Senas, geltonais lapais, bet nuo to knygos gerumas juk nenukenčia :)

Tai va, tai yra viena iš 2013-ųjų iššūkio knygų - džiaugiuosi, kad, nors ir su pertraukomis, bet ją perskaičiau :) Be to, kitaip net negalėjo būti -  bent jau šiame leidime yra vos 300 puslapių. O istorija, patikėkit manim, užkabina :)

Knygos veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje. Ten gyvenimą kontroliuoja Didžioji Sesuo - tol, kol į įstaigą atveža Makmerfį. Jis pasišauna suardyti nusistovėjusią tvarką, į savo žaidimus įtraukdamas kitus ligonius.

Visa istorija pasakojama vieno ligonio akimis - jį visi vadina Vadu. Jis nuo pat patekimo į ligoninę apsimeta esąs kurčias, todėl vienintelis žino visas paslaptis, tačiau niekas į jį nekreipia per daug dėmesio, kitų akyse Vadas - tik psichinis ligonis, kurio darbas yra plauti grindis.

Makmerfis atrodo ne eilinis psichikos ligonis. Šis personažas išties stiprus. Labiausiai patiko jo mąstymas, kad reikia juoktis. Kol juokiesi, tol esi stiprus, tol esi savimi. Makmerfis juokiasi iki paskutinių įvykių, kurie negrįžtamai jį paveikia.

Šie du personažai man ir buvo įdomiausi :) Gal dėl to, kad apie vieną daugiausiai kalbėta ir kito akimis viskas matyta.

Tiesa, knygoje nėra skyrių. Tačiau ji suskirstyta į keturias dalis. Tik skaitydama trečiąją dalį supratau, kad taip suskirstyta lyg ir pagal Makmerfio ir Didžiosios kovos etapus. Laimi tai jis, tai Didžioji. Tiesą sakant, viskas neaišku iki pat pabaigos. Ir tai labai sudomina ir įtraukia. Apskritai knyga yra tikrai įtraukianti, ir kai pradedi ją skaityti rimtai, tai viens du - ir pabaigta :) Kiek kartų kvatojausi iš ligonių kalbų, kiek kartų baisėjausi.. Žodžiu, knyga tikrai iš tų, kurios sukelia emocijas.

A, dar apie pavaizduotus ligonius. Šiaip jau jie man net nepasirodė psichiniai ligoniai. Ilgainiui, Makmerfiui vis stengiantis dėl jų asmenybių kilimo, visi vyrai atgauna savąjį "aš" - jei ne visiškai, tai bent dalinai. Ir jų samprotavimai apie gyvenimą bei ligoninėje vykstančius įvykius primena labiau sveikus vyrus, o ne ligonius.

Knyga gili. Skaitant labai lengvai pamiršti, kad ji pasakojama psichikos ligonio akimis. Ir tiesiog kartu gyveni tuose koridoriuose ir poilsio kambariuose :)

Kažkada seniai esu mačiusi filmą. Pažiūrėsiu ir dabar, kai perskaičiau knygą. Bijau nusivilti, bet palyginti norisi :)

Suzanne Collins "Bado žaidynės" TRILOGIJA

I dalis

Naa, neatsigaunu vis dar. Surijau šias knygas vieną po kitos, dabar taip liūdna, kad noriu tik sėdėt ir žiūrėt visokius video, susijusius su tom knygom ir filmais, ir nieko daugiau neveikt. Jau net nesakysiu, kad pabaigusi skaityti trečią dalį, vis dar nenustoju galvoti. Ir šįryt dar net nebuvau normaliai prabudusi, kai jau vienintelė mintelė sukosi galvoj: "Kaip seksis Ketnei ir Pitui?" Tai va, tapau visiška užvaldytąja.

Ir aprašinėti nusprendžiau ne atskirai kiekvieną knygą, o visą trilogiją bendrai. Vis tiek skaitant visas knygas jaučiausi panašiai :)

II dalis

Tiesa, prieš paimant į rankas pirmąją dalį, žiemą jau buvau mačiusi filmą. Jis mane prikaustė prie ekrano, žiauuuuriai! Jei būčiau sugebėjusi, tikrai būčiau įlindusi į jį :D Tai va, buvo įdomu, ar knyga irgi taip sudomins. Bet skaitytojai turėtų kreivai šyptelti - knyga juk  sudomina visada labiau nei ekranizacija. O man tai ką žinau, abu buvo nenormaliai įdomūs.

Bet dabar gal trumpai apie tai, kas dėjosi kiekvienoje knygoje.

Pirmojoje dalyje Ketnė pasisiūlo dalyvauti Bado žaidynėse vietoj savo mažosios sesutės. Iš jos apygardos išrenkamas ir vaikinas, kuris kažkada, kai Ketnė vos nemirė iš bado, numetė jai sudegusios duonos kepalą ir taip ją išgelbėjo. Tačiau jie niekada nesikalbėjo ir nebuvo draugai. Ketnė su Pitu tampa tikromis žvaigždėmis, jie pristatomi Panemo gyventojams kaip įsimylėjėliai, kurie, jų nelaimei, abu pateko į areną kovoti dėl išlikimo. Nes žaidynes gali laimėti tik vienas.

Po Ketnės netikėto poelgio žaidynėse ir vos nepalikus Organizatorių be nugalėtojo, mergina užsitraukia Sostinės nemalonę. Prezidentas asmeniškai atvyksta jai pagrasinti. Antrojoje knygoje pasakojama apie Amžiaus ketvirčio žaidynes, kurios visada būna žiauresnės nei paprastai, o paaukotieji išrenkami kaip nors netikėtai, ne įprastine tvarka. Taip jau nutinka, kad Ketnė ir Pitas vėl atsiduria arenoje. Tačiau Ketnė jau nebe ta mergina, kuri laimėjo pirmąsias žaidynes. Dabar ji visa širdimi nekenčia Sostinės bei žino, kad ir jos valdžia laiko Ketnę grėsme. Tad ji meta akivaizdų iššūkį prezindento Snou valdžiai.

III dalis

Trečiojoje dalyje sužinome, kad 13-ta apygarda, kuri ilgus metus skelbta sunaikinta, vis dėlto egzistuoja ir rengiasi sukilimui. Sukilimo simboliu pasirenkama Ketnė, visiškai prieš jos valią. Pitas laikomas įkaitu Sostinėje. Per televiziją jis dalyvauja interviu, kuriuose atsakinėja atsakymus, parašytus Sostinės patarėjų, tačiau vis įterpdamas savo žinutes Ketnei bei sukilėliams. Už tai jis skaudžiai baudžiamas. Ketnė nori susigrąžinti Pitą, nors ir nežino, ką jam jaučia. Vis dėlto kartu jie daug patyrė ir išgyveno žiauriausiomis sąlygomis.. Galų gale Ketnė sutinka prisidėti prie sukilėlių, suprasdama, kad jeigu jai nepavyks, mirs ir ji, ir jos šeima, ir kiti artimi žmonės.

O dabar.. Ech, taip sunku rašyti rišliai, nes visos mintys dar sukasi galvoje (tikrai, nežinau, kada paskutinį kartą patyriau ką nors panašaus).
Knygose Ketnė - sunkiai žmonėmis pasitikinti mergina, turinti tik mažą ratelį draugų. Geriausias jos draugas - Geilas. Tačiau arenoje patirti išgyvenimai susieja merginą su Pitu visam gyvenimui. Kartais vieninteliu juo ji pasitiki, ir tik pas Pitą randa ramybę nuo kamuojančių košmarų. Šiaip jau man patiko, kad meilės linija šiose knygose nėra pati svarbiausia - dėmesys sutelkiamas į kitus dalykus. O kad jausmų čia yra, tai normalu. Būtent dėl jų mane ir kankino abejonės, ką pasirinks Ketnė - Geilą ar Pitą. Be galo džiaugiuosi, kad trilogija pasibaigė taip, kaip ir norėjau. Netgi geriau nei tikėtasi! :)
O tie kiti dalykai, kuriuos minėjau, yra kur kas didesni nei paauglių meilė. Visose dalyse kovojama su valdžia, su priespauda. Tam tikra prasme man tai priminė Orwell'o "1984-uosius". Tylus susitaikymas su esama padėtimi, bet širdyje - noras viską pakeisti. Visose knygose labai aiškiai parodoma, kaip valdžioje esantys asmenys siekia kontroliuoti gyvenimus, išlaikyti savo autoritetą, kaip siekia primesti kitiems savo suvokimą apie gyvenimiškus dalykus. Ir tos kiekvienais metais organizuojamos Mirties žaidynės, neva siekiant nubausti nepaklusniuosius.. Brr. Skaitydama taip įsijaučiau, kad ir baisėjausi, ir liūdėjau, ir visokių kitokių jausmų buvo apėmę.

O dabar tai tik liūdesys ir tuštuma likę, einu pažiūrėti kokių nors video ar nuotraukų.
Beje, antros knygos ekranizacija - jau šiemet, lapkričio 22 d. :) Nuostabu, kai yra ko laukti.

Torey L. Hayden "Mergaitė"

Būna knygų, kurių nepavyksta įveikti, kad ir kaip stengtumeisi, bet būna ir tokių knygų, kurias perskaitai vienu prisėdimu ir net pasipiktini: "Ką, jau baigėsi?!" Tokia knyga yra "Mergaitė".

Knygoje pasakojama apie šešiametę Šeilą ir jos mokytoją Tori. Šeila yra atvedama į "bepročių klasę", kaip ji pati sako, nes niekas negali su ja susitvarkyti, o mokykla yra tik tarpinė stotelė iki vaikų ligoninės (psichiatrinės, kaip supratau). Šeila yra be galo uždaras vaikas, itin problematiška, agresyvi ir nesukalbama. Tačiau mokytoja priima tai kaip iššūkį ir visais įmanomais būdais stengiasi prisijaukinti mergaitę.

Pirmas dalykas, kurį noriu pasakyti, tai kad ši knyga yra tikra istorija. Dėl to ji tampa dar geresnė ir įtaigesnė. Nors man kartais atrodydavo, kad viskas pernelyg nerealu, kad būtų tiesa, vis primindavau sau, kad mokytoja knygoje pasakoja savo patirtį ir apie tikrų tikriausią mergaitę.

Knygelė parašyta paprastai, nevartojant jokių įmantrių sakinių. Tiesiog prieinama kiekvieno protui ir ypač širdžiai. Kadangi čia yra tiek jausmų, kad vienu metu galite ir juoktis, ir verkti, ir pykti. Ir pati keletą kartų vos neapsiverkiau, ir buvau šokiruota kai kurių dalykų.. Žinokit, papasakoti sunku. Atrodo, maža knygelė, bet į ją tiek daug tilpo! Tiesa, sužavėjo begalinis mokytojos gerumas ir pasiaukojimas vaikams, o ypač Šeilai. Tokia mokytoja išties gali būti pavyzdys visiems pedagogams, ypač dirbantiems su protines negalias turinčiais vaikais.

~ ~ ~

Šiandien man turbūt kažkokia rodymosi ekrane manija :D Va, prašau :)

George R.R. Martin "Ledo ir ugnies giesmė. Sostų žaidimas"

Ak ak ak.. Kodėl visi geri dalykai turi baigtis? :( Ta prasme, šita knyga.. Neabejoju, kad ir patys žinot tą jausmą, kai nori, kad knyga niekad nesibaigtų. Čia buvo vienas iš tų kartų. Kai gyveni su knyga, net ir kai labiausiai nori miego, vis tiek pasiimi ir "na, dar vieną skyrių, dar vieną".. Ech.

Knygoje pasakojama apie.. Labai sunku nusakyti tai keliais sakiniais. Į Šiaurę, pas lordo Starko šeimą, atvyksta karalius Robertas su visa šeima ir daugybe palydovų. Robertas ir Edardas - seni draugai, tad karalius nori prašyti Edardo, kad šis būtų jo ranka. Dėl to Edardui tenka palikti Vinterfelą ir jis su dukromis išvyksta į Pietus, į Kasterli uolą. Tačiau sąmokslai sąmokslėliai sumaišo visų gyvenimus.

Kita siužeto linija (iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tie įvykiai nesusiję, bet iš tikro tai viskas ten susiję :D) sukasi apie Daneiris ir jos vyrą chalą Drogo. Daneiris brolis Viseiris nori atsiimti Geležinį sostą ir valdyti, kaip ir priklauso Targeirinams. Dėl to jis parduoda seserį chalui Drogo manais į kariuomenę. Deja, jam irgi viskas klostosi ne taip, kaip norėtųsi..

Nu va, tikiuosi, kad per daug neišpasakojau. O dabar apie tai, kas man patiko.

Viskas :D

Šitam dėdei dedu riebų pliusą ir žemai lenkiuosi už tai, kad sukūrė tokį nuostabų pasaulį. Viskas apgalvota iki menkiausių smulkmenų. Sukurtos ilgiausios giminių linijos, vaizdžiai sukurti aplinkos paveikslai, veikėjų charakteriai, visi tokie skirtingi ir ryškūs. Aš jau nuo serialo pradžios išsirinkau savo mėgstamiausius veikėjus, tai jie puikiai atskleisti ir knygoje, ir seriale. Nes taip, tai yra vienas mėgstamiausių mano žiūrimų dalykėlių, o kad įspūdingiausias, tai nėra nei ką kalbėt. Va tik pykstu ant autoriaus, kad net du mėgstamiausius veikėjus jis nužudo jau pirmoj knygoj :/ Tai kažkaip liūdna. Bet nors ir žinojau, kas mirs, kas išgyvens, bet vis tiek liūdėjau skaitydama ir labai nelaukdavau tų vietų, kur bus parašyta, kad..

Labai laukiu, kada Alma littera teiksis išleisti antrą knygą lietuviškai (vietoj kažkokių Fifty Shades Darker galėjo šitą išverst..). Jaučiu, kad laukti teks ilgai ir nesulaukusi skaitysiu angliškai. Taip gal ir geriau, pajausiu visą malonumą, nors žinau, kad bus ganėtinai sudėtinga atsekti galus, kas kieno giminė ir kas ką puola (net ir lietuviškai sunku :D). Vis tik tai yra mano nauja mėgstamiausia knygų serija, be abejonės.

~ ~ ~

O šiandien dar gaunat ir lievą video iš manęs sušalusios :D Neapsigaukit vien žiūrėdami ar vien skaitydami įrašą! Viskas čia pasakojama kitaip.

Naujas gyventojas

Kai pamačiau Sandros bloge įrašą su idėjomis, ką galima padaryti iš knygų, su knygomis ir apie knygas ("Knygų fetišo" rubrika jos tinklaraštyje yra mano bene mėgstamiausia, ne kartą esu atidžiai peržiūrėjusi visus šiuos įrašus), nusprendžiau, kad pats laikas vieną idėją įgyvendinti. Pasirinkau nesunkiai įgyvendinamą "rankdarbį" - paveikslą. Savo kambaryje jį man išties reikėjo atnaujinti, nei šiaip, nei taip jau atrodė - gėda ir žmonėms parodyti. Nors vis dėlto gaila, kad nenufotografavau, būtumėt pamatę, kas į ką modifikavosi :)

Tai va, o dėl paveikslo tai irgi.. Kadangi piešti pati ne itin moku ir visai nemėgstu, tai ilgai galvojusi, ką visgi įstengčiau nupiešti ir kas mano kambaryje būtų "į temą", pasirinkau itin knyginį variantą - citatą. Ji man įstrigo jau seniai, ir tokia teisinga yra, tokia teisinga, kad jai tikrai verta puikuotis užrašytai didelėmis raidėmis ten, kur visi galėtų matyti. Va mano darbo rezultatas:

Ir man visai netrukdo tai, kad viskas užrašyta visiškai nevienodu šriftu ir kreivai. Taip netgi gražiau! Ir nebesvarbu jau ir tai, kad tuos lapus kol suklijavau, tai baisiai pavargau ir sunku buvo, ypatingai tuos kraštus apklijuoti. O paveikslo dydis tai tikrai nemažas! Žodžiu, viską atperka tai, kad dabar šis knyginis kūrinys kabo virš to kampelio, kur tikrai visada skaitau :)

A, beje, už paaukotą knygą ("2001 metų kosminė odisėja") ačiū draugei Mildutei :)

Skaitymo vietelė

Vakar žadėjau įkelti tos ypatingosios skaitymo aplinkos nuotrauką :) Su gėlytėm ir paukščiukais :D Tai va, nežinau, ar gerai matysis paukščiukai - tikriausiai ne. Bet jie yra tame narvelyje :D

Ši vietelė yra Palangos reabilitacijos ligoninėje, kurioje atlieku praktiką ir tikiuosi kada nors darbuotis :) Kasdien per pietų pertrauką einu valgyti ten savo nesveikų mišrainių ir valandą skaitau :) Viskas labai puiku, tik labai šalta..

O čia skaitinys, kurį šiandien buvau pasiėmusi kartu:

Užsimaniau prisiminti mokyklą ir biochemijos pradmenis, genetiką.. :) Tai ir leidau taip laiką :)