Kalėdos - stebuklų metas

Tik per Kalėdas vyksta tokie stebuklai.. :)
Jau seniai seniai noriu surinkti visą Baricco knygų kolekciją. Ir štai, per šias Kalėdas labai pasistūmėjau į priekį :)
Zyziau draugui, kad noriu dovanų City. Šią knygą kažkada buvau pradėjusi skaityti, bet dėl kažkokių neaiškių priežasčių nebaigiau, man rodos, net neįpusėjau.
Norėjau? Gavau.
O kai netikėtai pamačiau, kad yra išleista nauja jo knyga Emausas, kuri dar visai neseniai pasirodė knygynuose, išvis nenustygau savame kailyje ir tikėjau, kad kada nors aš ją nusipirksiu ;D O man tereikėjo pasidžiaugti garsiai.. :)
Norėjau? Gavau.


Tad dabar jos abi stovi mano lentynoje, šalia kitų Baricco knygų, ir laukia savo eilės. Nes aš vis dar skaitau Murakami, o numesti irgi nesinori ;D Mm, Baricco.. :)

Haruki Murakami (1949)

Kadangi dabar skaitau vieną šio rašytojo knygą, nusprendžiau daugiau pasidomėti jo biografija.
Ką gi, kaip jau turbūt niekam nekyla abejonių, Haruki Murakami yra japonas. Tai pirmiausia mane ir užkabino, kai jau prieš keletą metų buvo imta apie jį vis daugiau kalbėti. Šis rašytojas yra smarkiai įtakotas vakarietiškos kultūros - tai atsispindi ir jo sukurtuose romanuose.
Kaip sako Vikipedija - Murakami kūrybai įtaką daro ir muzika. Nors tam susivokti nereikia net papildomų šaltinių. Pavyzdžiui, knyga Norvegų giria pavadinta pagal The Beatles dainą Norwegian Wood, Prisukamo paukščio kronikose knygos dalys pavadintos pagal klasikinės muzikos kūrinius - Šarka vagilė pagal Rosinio operos uvertiūrą, Paukštis pranašas pagal Šumano kūrinį fortepijonui. Na, o man tai, kas yra susiję su muzika, yra labai gražu ir priimtina :)
Jeigu kalbėčiau apie Murakami knygų stilių, tai sunkiai jį apibūdinčiau. Aišku čia yra viena - fantazijos ir polinkio į mistiškumą šiam rašytojui nestinga. Kol kas dar nesu perskaičiusi daug jo knygų, tačiau manau, kad Norvegų giria, man labai patikusi knyga, yra viena realistiškiausių jo kūryboje. Ten, kiek pamenu, jokių mistikų mes neatrandame. Tačiau daugumoje viskas būna taip susipainioję, veikėjai atsiduria beviltiškose situacijose ir būtent mistika kažkaip viską išsprendžia.
Dar vienas įdomus pastebėjimas - kiek man teko skaityti, knygose visada minimos moterų ausys. Tai man atrodo, kad ponas Murakami yra didelis ausų gerbėjas :D Rimtai, jei tik romano veikėjas vyras susipažįsta su kokia nors moterimi, tai jau žiūrėk tuoj ir išlįs jos ausys, ir jos visada bus gražios. Keista. Ir niekur kitur nematyta :)
Apskritai Haruki Murakami man yra įdomus. Jis visiškai kitoks nei daugelis rašytojų, vienas iš tų, kuriuos gali skaityti ir skaityti. Nenusibostantis, nes visada parašo kažką naujo ir kitoniško. Rekomenduočiau ką nors jo paskaityti, bet tiems, kurie nebijo naujovių ir nori atrasti literatūroje naujų dalykų.

Alessandro Baricco 'Toji istorija'

Turėčiau ilgai sėdėti prie šio įrašo, kol sugalvočiau, kaip tinkamai apibūdinti šią knygą.
Baricco, aišku, kaip visada pasistengė sumaišyti viską, ką tik įmanoma. Šaunu, jau buvau pasiilgusi to stiliaus, kuriuo jis rašo. Ir visgi, neturiu nė menkiausios mintelės, ką jums pasakyti. Net nežinau, ar ta knyga man patiko, ar nepatiko. Nepasakyčiau net to. Taip va sumaišė smegenis..
Ir.. Pagalvojusi minutėlę nusprendžiau, kad vis dėlto patiko. Įdomi man pasirodė mintis, kad lenktynių takas - tarsi gyvenimas. Būtent toks šįkart buvo pagrindinis knygos herojus - vaikinas, norėjęs nutiesti tokį lenktynių taką, kurio vingiuose atsispindėtų visas jo gyvenimas. Be abejo, toks veikėjas - beveik mistinis, kaip ir kiti neįtikimi Baricco sukurti žmogystos. Tačiau tačiau tačiau. Jam tai pavyksta.
Man labai patiko šis sakinys:
Mano motina sakydavo, kad visiems retkarčiais nepavyksta padaryti to, ką norime padaryti, todėl gerai, jei tai, ką nori padaryti, yra tik apsiauti batus.
Tai tiek. Knygai galbūt duosiu 9 balus, nes iki 10 kažko pritrūko (jei tai ir buvo mano pačios neįsiskaitymas).

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 262

Knygynai

Kiekvienas, manau, turime mėgstamus knygynus. Tokius, kuriuose būtų šilta ir jauku, ir kaskart malonu užsukti. Aš šiame įraše išskirsiu keturis man įsimintiniausius.

Pirmasis - Vagos knygynas. Tiesą sakant, tai jis man mažiausiai patinka.. Gal ir kvaila, tačiau nesijaučiu ten taip gerai, kaip kituose knygynuose. Ir knygų ne toks pasirinkimas, kokio kartais norisi.. Kad ir neperki, bet visada turiu stiprų norą užeiti į knygyną ir vėpsoti į visas tas knygas :) O kai jų per mažai.. Nu velni ;D Ir dar nuolaidų nelabai ten būna, bent jau aš nesu aptikusi tokių, kurios man patiktų.

Nežinote, kokio knygyno čia logotipas? Susipažinkite - Kauno centrinis knygynas :) Kaip jau ir visiems turėtų būti suprantama, kad jis yra tik Kaune, vienintelis ir nepakartojamas. Kiek save pamenu, tiek jis yra toje pačioje Laisvės vietoje. Ir apskritai, jis yra tiek, kiek aš jau turbūt ir neatsimenu. Pamenu, kai gyvenom Kaune, tai su mama vaikščiodamos Laisvės alėja kartais į jį užsukdavom. Ir dabar, kai einu per Laisvę, jei tik turiu laisvo laiko, būtinai užsuku ir pačiupinu vienas ar kitas knygas :) Primena vaikystę :)

Dar visai neseniai man Pegaso knygynas nepatikdavo. Nebūdavo man ten jauku ir pakankamai šilta, net nenorėdavau į jį užeiti (kas mane pažįstantiems turėtų būti baisiai keista, kadangi šiaip jau pro knygynus sunkiai praeinu). Nepamenu, kada nuomonė pasikeitė. Dabar ten visai nieko ;D Galbūt todėl, kad ten būna daug didelių nuolaidų, ir gana dažnai. Ir beveik visos mano pirktos knygos yra būtent iš šio knygyno :)

Ir taip, mano pats mėgstamiausias ir mylimiausias iš visų - Baltų lankų knygynas. Va ten tai man visada jauku. Labai patinka ta atmosfera, kuri ten sukurta, aplinka (dar nemačiau tokio BLK, kuriame būtų netvarka ir pan.) ir visa kita. O jau knygų galybė! Savo knygynų rojumi galėčiau pavadinti Kauno Akropolyje esantį diiiidelį BLK. Kai pirmą kartą ten apsilankiau, tai ne juokais žandikaulis atvipo.. Negalėjau iš jo išeiti nežinau kiek laiko. Reikėtų, manau, kada nors turint laisvo laiko vėl pavarvinti seilę į visas tas knygas. Be to, tame knygyne lentynas darė mano tetis ;DD

Knygos, kurias noriu perskaityti

Labas vakaras :)
Na, manau, kiekvienas skaitantysis turi kažkokį norų sąrašą. Turiu jį ir aš. Trumpai pristatysiu knygas, kurias noriu perskaityti - pavadinimą, autorių ir pasistengsiu parašyti noro priežastį :)

1. Victor Hugo 'Paryžiaus katedra' - ją jau buvau pradėjusi skaityti 9 klasėj, bet labai atbaidė tas pagrindinis realizmo bruožas - norėjimas smulkiai atskleisti aplinką, kurioje žmogus veikia. Tada sau pažadėjau, kad ją kada nors perskaitysiu. Klasika visgi :)
2. Umberto Eko 'Rožės vardas' - šitą knygą turim jau nuo senovės savo knygų lentynoje. Spėju, jos niekas taip ir neperskaitė.. Tad pats metas tai padaryti man! ;D
3. Sergej Kozlov 'Ežiukas rūke' - filmukas puikus, o dar ta knygelė iliustruota 'Nieko rimto' piešinėliais, tad turėtų būti daug smagiau skaityti :)
4. Aleksandras Diuma 'Trys muškietininkai' (abi dalys) - irgi iš klasikos serijos. Galbūt noriu praplėsti savo erudiciją, bet kažkaip kai tokia didi skaitovė neskaičius šitos istorijos.. Na, truputį gėda :)
5. Francis Scott Fitzgerald 'Didysis Getsbis' - apie šią knygą sužinojau iš Murakami 'Norvegų girios'. Pliusas. Be to, ji yra tarp 1001 knygos, kurias reikia perskaityti per gyvenimą!
6. Audrey Niffenegger 'Keliautojo laiku žmona' - šią knygą labai rekomendavusi mano draugė. Sakė, nepaprastai įtraukianti. Taip pat noriu pažiūrėti filmą, o kadangi dar nesu skaičiusi knygos, tai negalima ir žiūrėti. Dviguba bėda ;D
7. Vladimiras Nabokovas 'Lolita' - visiškai nežinau, apie ką ji :D Iš pavadinimo atrodo, kad tematika tokia truputį nuvalkiota, bet kažkodėl man atrodo, kad visgi turėtų būti įdomu. Kaip ten bebūtų, tokios temos man įdomios.
8. Thomas Harris 'Hanibalas' - pirmas tris dalis perskaičiau jau nežinau kada, o šios ketvirtosios niekaip nerandu.. Idealu būtų ją turėti savo bibliotekoje, kartu su pirmomis trimis. Bet istoriją apie Hanibalą aš vis tiek kada nors užbaigsiu! P.S. Dievinu jį.
9. Roland Goock 'Arbata' - vienintelis paaiškinimas, kurį sugalvoju, tai mėgstu arbatą.. :)
10. Carmen Bin Ladin 'Kita karalystės pusė' - įdomu įdomu įdomu. Įdomu, kaipgi ten viskas iš tikrųjų.. Be abejo, galbūt pasakojimas kiek suliteratūrintas, bet vis tiek faktai juk turėtų būti išlikę tie patys..
11. Irvine Welsh 'Traukinių žymėjimas' - turbūt vienintelė knyga, kurią noriu perskaityti pirmiau pažiūrėjusi filmą.. :D Padeda tai, kad filmas ne itin įsrigęs (tik kai kurios vietos). Kažkada bibliotekoje atbaidė apimtis, bet perskaičius Irvingo 'Kol tave rasiu' niekas nebaisu.. :)
12. Ildefonso Falcones 'Jūros katedra' - tik šiai knygai pasirodžius, paskaičiau aprašymą. Sudomino. Mėgstu pasakojimus apie tokius laikus, nes jie ir yra pažįstami tik iš knygų.
13. Anonimas 'Knyga be pavadinimo' - va čia tai mane traukia būtent ta nežinomybė. Nesu skaičiusi net aprašymo, man atrodo. O paskaityti velniškai noriu..
14. Joanne Harris 'Šokoladas' - skaniai atrodo ;D Ir primena draugę, kuri labai mėgsta šokoladą :)
15. Haruki Murakami 'Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas'
16. Haruki Murakami 'Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės'
17. Haruki Murakami 'Prisukamo paukščio kronikos'
18. Haruki Murakami 'Kafka pakrantėje' - visos šios, nes kuo daugiau Haruki, tuo geriau!
19. Ana Frank 'Dienoraštis' - kiek yra tekę girdėti, tai atsiliepimai tik geri. Ir knyga, priverčianti mąstyti. Noriu pati tuo įsitikinti :)
20. J.D.Salinger 'Franė ir Zujis' - noriu perskaityti pagaliau ką nors jo daugiau, nei tik Rugius! P.S. Knyga - tarp 1001 knygos.
21. Sigitas Parulskis 'Nuogi drabužiai' - kiek galima skaityti tik straipsnius internete ir būti perskaičius tik vieną esė knygelę? Įdomaus žmogaus įdomios knygos ;p
22. Richard Bach 'Palikti užuovėją' - po Bacho 'Iliuzijų' labai sudomino ir kitos knygos, kurių, deja, nesu skaičiusi. Ir ypač žavi tie nauji leidimai, kuomet gerą knygą gali nešiotis tiesiog rankinėje :)
23. Bernard Lecomte 'Vatikano paslaptys' - žinau, kad visokie Vatikanai išgarsėjo po Da Vinčio kodo, ar po Angelų ir demonų, bet iš tikrųjų, manau, kad mes dar daug ko nežinome apie Vatikaną. Ir daug ko nesužinosim. Todėl reikia domėtis tuo, reikia.
24. E.M.Remarkas 'Kelias atgal' - dvi Remarko knygos susiskaitė lengvai ir įdomiai. Manau, kad ir kitos tokios pačios.
25. Tuvė Janson 'Muminuko tėčio memuarai' - pamenu, kaip vaikystėje mylėjau Trolių Mumių žurnaliuką, ir kaip man patiko viskas, kas su jais susiję. Dabar irgi patinka, todėl noriu perskaityti ir knygelę apie juos, taip sugrįždama į vaikystę :)
26. E.M.Remarkas 'Laikas gyventi ir laikas mirti' - dar viena knyga, kuri nuo seno guli pas mus. Keista, kad gerų rašytojų knygų nesu perskaičiusi, o gal taip nutinka visada, kai turi tą knygą sau panosėj.. :)
27. Ken Kesey 'Skrydis virš gegutės lizdo' - aha, apgavau! Ir šitą filmą jau esu mačiusi, jis turbūt žymesnis už pačią knygą. Kadangi filmas man patiko, buvo toks kitoks, tai ir knygą norėčiau paskaityti ir pasižiūrėti, kaip viskas atrodo, kai pati įsivaizduoju veiksmą :)
28. Herbjorg Wassmo 'Stiklinė pieno' - taip taip, noriu perskaityti dėl to, kad ten kalbama apie lietuvaitę.. :D
29. Arthur Golden 'Geišos išpažintis' - filmas pakerėjo. Noriu knygos! Be to, tai juk susiję su Japonija!!
30. Jodi Picoult 'Mano sesers globėjas' - neplaukiau kartu su srove ir neskaičiau šios knygos. Dabar jau noriu :D
31. Richard Bach 'Džonatanas Livingstonas Žuvėdra' - klasika, alegorija.. Niam niam.
32. Alessandro Baricco 'City' - nes tik ją man liko perskaityti (jei neklystu) :)

Šis sąrašas tikrai nesudėliotas eiliškumo tvarka. Tiesiog jei man pavyktų vieną ar kitą knygą gauti, tai ją ir skaityčiau :) Be abejo, knygų čia nuolat daugėja :D Nueinu į knygyną ir pamatau kokią knygą.. O tada jau suprantu, kad noriu ją paskaityti. Tikiu, kad ir jums taip būna :)
Labanaktis :)

Alessandro Baricco (g.1958)

Sveiki, knygų mylėtojai :)
Kadangi dabar skaitau Baricco knygą, tai lyg ir tokia proga papasakoti jums apie šį puikų rašytoją :)
Asmeniškai man jis - vienas mėgstamiausių. Džiaugiuosi jį atradusi. Nemanau, kad kažkam labai įdomi jo biografija, o jei įdomi, tai pasiskaitysit internete kokiom tik norit kalbom. Paminėsiu tik tiek, kad jis iš saulėtosios Italijos - vienos mėgstamiausių mano šalių. Viskas susisieja :)
Pirmoji pažintis su juo buvo, kai draugė Ineta parekomendavo knygą "Šilkas". Ši buvo tikrai ne eilinė. O kai pamačiau, kad mūsų mokyklos biblioteka turi nemažai šito dėdės knygų, nusprendžiau paskaityti dar kelias. Tad paskaičiau "Be kraujo", "Next"..
Po kiek laiko knygynuose buvo akcijos, kas man velniškai patinka. Ir kaip tyčia viena iš tokių pigių knygų buvo "Jūra vandenynas". Viena mėgstamiausių jo knygų, tokia kvepianti jūra, tokia kitokia. Ypač joje patiko sukurti charakteriai - neeiliniai ir visi savaip įdomūs. Atrodo, jauti tuos žmones šalia savęs, matai, kaip jie atrodo, kaip rengiasi ir kaip gyvena.
Neatsilaikiau ir prieš gražųjį "Novečento" leidimą - pasidovanojau sau su Kalėdom vasario mėnesį. Ši knygelė, tokia maža, užbūrė mane visaip kaip. O pažiūrėjus filmą visai apsiverkiau, nors jau ir skaitant buvo noras tai padaryti. Pasakau iškart: ne kiekvienai knygai (tiksliau, rašytojui) pavyksta tai padaryti!
Tiesa, 18-ojo gimtadienio proga gavau "Aistrų pilis". Labai džiaugiausi šia knyga. Ir džiaugiuosi, be abejo :) Taip ir sumaniau kaupti visas knygas, kad užaugusi turėčiau solidžią Baricco knygų lentyną.
Kuo jis man patinka? Savo rašymo stiliumi. Nežinau nė vieno kito tokio rašytojo (nors kartais jis man tampa panašus į poną Antaną Škėmą). Labiausiai įstringanti Baricco stiliaus savybė - pasikartojimai. Nieko nuostabaus? Apsigavot. Jie nenusibosta! Taip tiesiog ima ir nenusibosta. Tie pasikartojimai tokie žavūs. Atrodo, kad taip ir turi būti - nei atimsi, nei pridėsi.
Kita savybė - sugebėjimas sukurti tokius charakterius, kokių jokioje kitoje literatūroje neatrasi. Argi kam šautų į galvą sukurti pianistą virtuozą, kuris visą gyvenimą praleido laive ir nė karto nebuvo išlipęs į krantą? Arba mokslininką, rašantį ribų enciklopediją? Abejotina :) O Baricco padaro juos tikrais.
Kol kas man liko perskaityti tik dvi jo knygas, įsigyti - šiek tiek daugiau. Su draugų ir šeimos pagalba papildysiu savo kolekciją ir tikiuosi (gal tiesiog žinau), kad ši pažintis su Baricco nenutrūks. Rekomenduoju ir jums, jei mėgstate kitokią literatūrą - gal patiks ;)

J.K.Rowling 'Bardo Bidlio poringės'

Jau seniai turiu šią knygelę, bet niekaip neprisiruošdavau perskaityti. Pagaliau tai padariau, nes net gėda jau :D
Bardo Bidlio poringės - tai 5 pasakos, sukurtos burtininkų vaikams. Tačiau knygelė tuo neapsiriboja - po kiekvienos pasakos parašyti komentarai, tokia mini interpretacija, kurios autorius - neva Albas Dumbldoras. Šiuos paaiškinimus, manau, įdomiau skaityti tiems, kam įdomus Haris Poteris. Kitiems jie gali atrodyti nuobodūs, kadangi ten randame įvairių užuominų apie Hogvartso gyvenimą ir apskritai apie burtininkų ir raganų pasaulį, su kuriuo HP gerbėjai jau susigyvenę kaip ir su tikru gyvenimu ;D
Kad ir kaip vaikiškai atrodytų ši knygelė ir tai, kad aš ją skaičiau, tačiau manau, kad pasakos visada bus įdomios įvairaus amžiaus grupėms. Net mano tetis skaitė Bidlio poringes! ;D Greta eilinių pasakų, tokių kaip Pelenė ar Miegančioji gražuolė, savo vaikams tikriausiai derėtų sekti ir šias :) 10.

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 120

Thomas Hardy 'Tesė iš d'Erbervilių giminės'

Na štai, dar viena knyga iš XIX a. serijos :) Aha, kažkaip pasinešiau ant tų visų meilės istorijų. Nors ši, pripažinsiu, buvo baisoka ir liūdnoka.

Tesė - tai paprasta kaimo mergina, kuriai, švelniai tariant, gyvenimėlis nelabai nusisekė.. Jos tėvas sužino, kad yra iš kilmingos ir kadaise turtingos d'Erbervilių giminės. Sulig tuo, padedant tėvo tuščiagarbiškumu, ir prasideda visos merginos nelaimės. Sužinoję, kad netoliese gyvena šią pavardę turintis vyras, tėvai Tesę pasiunčia, kad ji prisistatytų esanti jo pusseserė. Deja, šis d'Erbervilis tėra apsišaukėlis ir nuskriaudžia vargšę merginą.

O nuskriaudžia taip, kad tais laikais tokiai merginai pasaulyje praktiškai nebėra ką veikti. Netekėjusi mergina suvedžiojama ir susilaukia kūdikio nuo piktadario. Tad ar bent galit įsivaizduoti, kaip jai bent susirasti vyrą, kuris vertintų ją kaip asmenybę, o ne kaip nusikaltėlę?

Daugiau nepasakosiu, ir taip jau per daug išsiplėčiau :D

Knyga įtraukė ne nuo pirmojo puslapio. Apskritai kažkaip ilgai ji pas mane užsilaikė.. Nors maždaug nuo vidurio tikrai pasidarė įdomi. Galbūt atbaidė tai, kad ten buvo nemažai vietovių aprašymų. Gerai, sutinku, gal autoriui (kadangi tai vyro kūrinys) sunkiau perteikti jausmus, bet čia kvaila prielaida. Kartais norint neperšokti tų visų pasakojimų apie tai, kur ėjo ir ką matė veikėjai, reikdavo gerokai pasistengti.. Negerai.

Pati istorija įdomi. Gal tokia neeilinė meilės istorija, su daugybe nuopolių ir nusivylimų. O pabaiga.. Pabaiga šokiravo.

Ir visgi skiriu 8.

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 422

Charlotte Brontė 'Džeinė Eir'

Pagaliau, o kartu ir gaila, kad taip nutiko, pabaigiau šią nuostabią knygą. Taip, iškart sakau, kad ji nuostabi, nes tai viena geriausių mano skaitytų knygų.

Knygoje pasakojama nelaimingos našlaitės Džeinės Eir istorija. Ji pati ir yra pasakotoja. O tai, kaip jau įpratom sakyti per lietuvių kalbos pamokas, suteikia daugiau asmeniškumo tekstui :) Pats Džeinės personažas mane sužavėjo. Ji stipri ir drąsi, kad ir kas benutiktų, siekia savo tikslo, nori būti nepriklausoma. Ją būtų galima pavadinti pasiaukojančia būtybe, nes Džeinė gali paaukoti savo gera, kad tik padėtų kitam. Ir kas svarbiausia, tai ji moka mylėti.

Savo išskirtinėmis savybėmis ji sužavi misterį Ročesterį, kuris taip pat yra labai įdomi asmenybė. Būtent tarp jų įsiplieskia meilė, kuri iš pradžių gali atrodyti neįmanoma. Tačiau dviems karštai mylintiems žmonėms net ir kliūtys lemia kada nors susitikti dar kartą.. :)

Taigi knygai skiriu 10, ir tik 10. Dar kartą pasakysiu, kad tai nuostabus kūrinys, kurį verta perskaityti ir turėti savo lentynoje.

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 528

Emily Brontė 'Vėtrų kalnas'

Vienos iš trijų seserų, Emily, romanas, kurį iš tikrųjų surijau su dideliu pasimėgavimu. Tai knyga apie XIX a. pradžios Anglijoje gyvenančias dvi šeimas.

Turbūt dar nė vienoje knygoje nemačiau tiek susipynusių jausmų: meilės ir neapykantos, keršto ir atgailos, užuojautos ir daugybės kitų, kurių net nemoku įvardinti. Visa istorija pasakojama naujam Strazdų sodybos nuomininkui misteriui Lokvudui namų ekonomės lūpomis.

Vėtrų kalnas - tai namai, kuriuose nuo seno gyveno Ernšo giminė. Vieną kartą senasis Ernšo parsineša juodbruvą berniuką, kurį pavadina Hitklifu. Tai ir yra vienas pagrindinių herojų. Hitklifas - tamsios sielos žmogus. Tiesa, jis sugeba mylėti, tačiau labai jau savotiškai.. Dingęs, o paskui po daugelio metų sugrįžęs į Vėtrų kalną jis trokšta sugriauti visą mylimosios Ketrinos gyvenimą, kurį ji taip po truputį statė. Hitklifas apnuodija visų gyvenimus, stengiasi visus sunaikinti. Atrodo, tokiam veikėjui neįmanoma justi teigiamų jausmų, tačiau kai kuriose knygos vietose, man atrodo, aš juos tikrai jaučiau. Nors skaitydama ir neišsirinkau mėgstamiausio veikėjo.. Jie visi man buvo kažkokie per daug neigiami.

Šiaip ar taip, tai puiki knyga. Skiriu 10.

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 324

Patrick Süskind 'Kvepalai. Vieno žudiko istorija'

Pagaliau ir aš perskaičiau šią knygą - šedevrą. Jei ir ne literatūrinį, tai bent jau kvapų.

Knygos veiksmas vyksta XVIII a., iš pažiūros gal ir neįdomiu laikotarpiu. Tačiau tokio vaizdingumo kitose knygose galėtum dar gerai paieškoti - už tai ši taip ir sudomina. Viskas perteikta neįprastai. Skaitydamas viską gali užuosti. Ne savo, o pagrindinio veikėjo Žano Batisto Grenujo nosimi. Tai romanas, kuriame susimaišę visi įmanomi pasaulio kvapai. Tai ir padeda įsivaizduoti viską itin ryškiai. Knyga įtraukia nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Grenujo tvirtumas ir sugebėjimas užsisklęsti, neapykanta ir žiaurumas siekiant vienintelio tikslo sužavi skaitytoją.

Ir dar tas pabaigos netikėtumas.. Pasiekęs savo tikslą, galėdamas turėti tai, ko nori, Grenujas pasielgia visiškai priešingai. Tada man jo net pagailo.. Jo ir viso to, ką jam teko ištverti. 10.

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 216

Patrick Süskind 'Kontrabosas'

Šiandien pradėjau ir pabaigiau šią knygelę (joje tik 72 puslapiai), kuri man jau senokai buvo kritusi į akį. Tai pirmasis rašytojo darbas, vieno veiksmo pjesė. Tiksliau, monologas.

Perskaičiusi knygą dar ne minutę ir ne dvi galvojau, apie ką ji visgi buvo. Apie muziką? Instrumentą? Apie žmogų. Vyriškis, muzikantas, grojantis valstybiniame orkestre, pasakoja apie savo gyvenimą. Jis lygina save su kontrabosu. Kontrabosas - tai instrumentas, kuriam nėra parašyta solinių partijų, jis tarsi nepastebimas. Pasakotojas jaučiasi visuomenėje taip pat. Jis tarsi nekenčia savo instrumento, nes šis - gyvenimo trukdis. Rodos, kad sudaužius, sulaužius ar kitaip sunaikinus kontrabosą, muzikanto gyvenimas pasikeistų radikaliai. Tačiau viskas, ko gero, slypi pačiame žmoguje. Jo bute net sienos izuoliuotos nuo garso, tad jis lyg ir negirdimas pasauliui. Nebent griežtų forte ar fortissimo.

Pagal šią knygą yra pastatytas spektaklis, Lietuvoje jis taip pat buvo rodomas. Manau, tikrai vertėtų jį kada nors pamatyti, jei dar įmanoma :) O knygai skiriu 8, bet rekomenduoju :)

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 72

Haruki Murakami 'Norvegų giria'

Tai - antroji Murakami knyga, kurią perskaičiau. Visiškai skiriasi nuo pirmosios (Dansu dansu dansu), bet lygiai taip pat įtraukė ir negalėjau nuo jos atsiplėšti.

Ši knyga apie realų pasaulį, gyvenimą, kuriame pagrindinis veikėjas Toru Vatanabė yra daugiau stebėtojas nei dalyvis. Pirma mintis, perskaičius bent kiek romano, į galvą gali šauti nebent apie tai, kokia tai paprasta knyga. Kai kam gali pasirodyti gal net per daug banali ir tikriausiai visiškai ne Haruki Murakami stiliaus. Bet bet bet. Tas paprastumas ir paverčia visą istoriją nepaprasta.

Per visą knygą slenka mirties šešėlis. Ir tas supratimas, kad 'mirtis egzistuoja ne kaip gyvenimo priešingybė, o kaip neatimama jo dalis' galbūt iš tikrųjų yra teisingas ir neginčijamas :) Po viso to, ką čia perskaitai, po tų visų netekčių, tikrai pradedi į mirtį žiūrėti kitaip. Kaip į visiškai natūralų ir suprantamą dalyką, kurio nereikia bijoti.

O perskaičius šį kūrinį gali ramiai klausytis The Beatles dainos 'Norwegian Wood' ir mintyse keliauti po tą gūdumą :) 10.

Leidykla: Baltos lankos

Puslapiai: 372

John Irving 'Kol tave rasiu'

Ką tik perskaičiau storiausią knygą savo gyvenime. Romaną, kuriame yra 979 puslapiai. Be galo savimi didžiuojuosi, nes ši knyga mano lentynoje guli jau nuo tada, kai tik pasirodė knygynuose. Kadangi taip jau išėjo, kad mes jos nepadovanojom tam žmogui, kuriam ji buvo skirta, didysis romanas ramiai sau dulkėjo. Kol sulaukė savo eilės :)

Nė akimirką nesigailėjau, kad pradėjau skaityti šią knygą. "Kol tave rasiu" išties įtraukė. Nesvarbu, kad tai - ne literatūros klasika, o Irvingui vienas svarbiausių dalykų - antras galas. Siužetas jau vien perskaičius aprašymą užkabino. O pradėjusi skaityti tik dar labiau įsijaučiau.

Knygoje man patiko tai, kad istorija gal šiek tiek neeilinė :) Na, bent jau pateikta įdomiai. Rašytojas negali skųstis savo erudicija ;D Kartu pakeliavau ne tik knygos puslapiais, bet ir juose glūdinčiais Europos miestais. Negaliu nepaminėti to, kad gerą įspūdį paliko ir vokiečių kalbos žinios, nors ir elementarios ;D

Nors kai kur gal ir yra per daug nereikalingų intarpų, kaip sako pagrindinio veikėjo psichiatrė daktarė Garsija, tačiau tai tik padeda labiau viską įsivaizduoti. Na, o kad knygoje bus šitiek likimo vingių, tai jau tikrai nesitikėjau! Iš to, kas ten buvo parašyta, daugiau nei pusės net nenumaniau būsiant. Už tai dedu didelį pliusą.

Apskritai Irvingo romanų gal daugiau ir neperskaitysiu, gal šis bus pirmas ir paskutinis, bet įspūdį jis tikrai paliko gerą. Vertinu 10!

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 984

Alessandro Baricco 'Homeras, Iliada'

Seniai norėjau perskaityti ir štai. Šiandien tai padariau.

Tai knyga mano mylimo rašytojo. O pati istorija - paremta nemylimu originalu :D Apie Trojos karą. Tačiau. Knyga gana lengvai susiskaitė, nors tai tikrai nėra paprastas skaitalas. Jau vien dėl tų visų vardų, kurių neįmanoma atsiminti.. Ir netgi nesijautė tokio ryškaus baricciško stiliaus, kaip kituose jo kūriniuose. Bet karo eiga ir pasekmės perteiktos įdomiai.

Apie karą pasakoja jame dalyvavę žmonės. Jokių dievybių. Skaitydama geriau nei vaizdus, kurie yra aprašomi, įsivaizdavau, kaip pasakotojai sėdi kambaryje kartu su Baricco ir kalbasi bei dalinasi prisiminimais, o autorius viską užrašinėja. Tiesa, viena pasakotoja niekaip negalėjo ten atsidurti. Tai upė.

Karo vaizdai aprašomi išties.. na, vaizdingai. Net pernelyg kraupiai. Skirtingai nusakoma kiekviena mirtis, žūtis kovos lauke. Kai kur net privertė susiraukti iš bjaurumo. Bet, matyt, taip buvo. Tačiau viskas tarsi apdainuojama. Aukštinama herojų jėga, jų ginklų didybė..

Džiaugiuosi, kad pagaliau susipažinau su didžiojo žmonijos karo istorija. O herojų akis užtemdė tamsa.

Leidykla: Tyto alba

Puslapiai: 150