Kalėdos su Mažuoju princu

Žinai... kai tau labai liūdna,
gera žiūrėti į saulėlydžius...

Šias Kalėdas praleidau su Mažuoju princu. Per LRT kultūros kanalą rodė 1966-ųjų metų lietuvių sukurtą filmą pagal šį kūrinį. Pasirodo, tai pirmoji pasaulyje Mažojo princo ekranizacija! Nieko sau, ar ne? Buvo visai įdomu, ypač kai viskas žodis į žodį atitiko knygą. Be abejo, iš tokios knygos nieko ir neišmesi, nes kitaip viskas netektų prasmės..

Tad pažiūrėjusi filmą užsimaniau dar kartą perskaityti Mažąjį princą.

Iš pradžių tinginiavau, bet vakarop susiradau tą knygą ir perskaičiau :) Nėra tai mėgstamiausia mano knyga, tačiau mintys - auksinės. Kad ir iki skausmo pažįstamos :) Todėl bent taip praturtinau savo nieko vertą dieną ir pasidžiaugiau puikia knyga bei nuostabiomis iliustracijomis, jos man tikrai labai patinka :)

O jūs, mielieji, tikiuosi prasmingai praleidote savo šventes :) Ateinančiais metais linkiu jums sėkmės visame kame, kuo tik užsiimsite! Kad niekad nepritrūktų knygų, o ypač - laiko joms perskaityti! Apturėkite daugybę mažų gražių akimirkų :) Visiems dovanoju penkis šimtus milijonų besijuokiančių skambalėlių!.. 

Skleidžiu Knygų iššūkį

Nuotrauka kad ir nekokybiška, bet vis šioks toks įrodymas! O įrodau štai ką..

Kadangi jau galiu džiaugtis atostogom ir grįžau namo, tai nusprendžiau prikviesti daaar daugiau žmonių į Iššūkį! Į savo mokyklą man visada gera sugrįžti, o dar su tokia kilnia misija..!

Kretingoje, savo gimnazijoje, skaitykloje pakabinau Iššūkio minimalų aprašymą ir taisykles. Skaityklos vedėja pažadėjo nuskenuoti skelbimą ir išdalinti jį lietuvių kalbos mokytojoms (skenuos, kad viskas būtų spalvotai ir taip pritrauktų dėmesį :))

Tikiuosi, kad atsiras aktyvių mokinukų, kurie prisijungs prie Iššūkio :) O aš jaučiuosi padariusi dar vieną gerą darbą prie Kalėdas!

2013 m. Knygų iššūkis

Kur buvus, kur nebuvus išlenda ir Paulina su savo knygų sąrašu kitiems metams :) Šiemet iššūkis dar labiau vilioja. Džiaugiuosi, kad yra iniciatyvių žmonių, kurie užsiima skaitymo skatinimu! Ir dar man labai patinka naujasis iššūkio logo :)

O mano sąrašas yra toks:

1. Haruki Murakami "Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas"

2. Algimantas Čekuolis "Šešios progos numirti"

3. Algimantas Čekuolis "Faktai ir šypsenos"

4. Jane Austen "Puikybė ir prietarai"

5. Ken Kesey "Skrydis virš gegutės lizdo"

6. Haruki Murakami "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės"

7. Radek John "Memento"

8. Simon Beckett "Mirties chemija"

9. Chuck Palahniuk "Kovos klubas"

10. Khaled Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"

11. Sofi Oksanen "Stalino karvės"

12. Donna Woolfolk Cross "Popiežė Joana"

2 alternatyvios knygos:

1. George R.R. Martin "Ledo ir ugnies giesmė. Sostų žaidimas"

2. Gounelle Laurent "Dievas visada keliauja incognito"

Šiaip jau šiemet labai sunkiai dėliojau sąrašą. Vienas knygas įrašiau, kitas tryniau, po to vėl pakeičiau.. Žodžiu, tikiuosi, kad pasiekiau tobulumo viršūnę taip elgdamasi :D O kadangi pasaulio pabaigą planuoju išgyventi, tai ir knygas su malonumu perskaitysiu :) Jau žinau, nuo ko pradėsiu! Jei sekate mano blogą ne vienerius metus, manau, ir Jūs turėtumėte žinoti :)

Louisa May Alcott "Mažosios moterys"

Knygą perskaičiau jau tikrai daugiau nei prieš savaitę, tačiau taip nebuvo laiko ją aprašyti.. Taip iki iššūkio pabaigos liko tik mėnuo, tad reikėtų paskubėti!

"Mažąsias moteris" buvau skaičiusi kažkada labai labai seniai, ta knyga dar buvo iš Iliustruotosios klasikos. Ir visą gyvenimą buvo toks noras perskaityti visą, o ne sutrumpintą variantą :) Juokėsi iš manęs mokyklos bibliotekoje, kad skaitau tokias knygas, bet kad ji tokia miela.. :)

Knygoje pasakojama apie vienos šeimos gyvenimą: motinos ir keturių mergaičių, kurios liko namuose vienos po to, kai tėtis išvyko į karą. Be abejo, pasakojimo centre - keturios seserys, Eimi, Betė, Džo ir Megė. Visos jos skirtingos, viena nori būti dama, kita - berniuku, kita - ramuolė, atnešanti į namus šilumą.. Knygoje jų poelgiais ir pasakymais puikiai atskleisti skirtingi charakteriai :)

Skaitant knygą, be abejo, jautėsi, kad tai - vaikų literatūra. Tačiau dėl to buvo net mieliau ją skaityti, gal kokia tai nostalgija, ar kas.. :) Nors maždaug atsiminiau, kas ten vyks, bet vis tiek skaičiau taip, lyg skaityčiau pirmą kartą, ir išgyvenau kartu su veikėjais.
To amžiaus knygose man patinka visos aplinkos bei manierų aprašymai. Pati nenorėčiau gyventi tuometiniame pasaulyje, bet paskaityti apie tai visada žavu, nes dabar tokių dalykų toli gražu nerasi. Todėl bent knygos puslapiuose galima prisiliesti prie senovės. Ten merginos yra damos, gyvena dideliuose namuose, vaikinai - džentelmenai.. :)

Jei kada užsimanytumėt nuklysti į vaikystę, manau, su šia knyga puikiai galima tai įgyvendinti :) Skaitosi greitai, lengvai, o ir nuteikia maloniai :)

Sigitas Parulskis "Sraigė su beisbolo lazda"

Taip gana greitai (būčiau ir dar greičiau) įveikiau 9-ąją Knygų iššūkio knygą :) Čia buvo mano "autobusinė" knyga, nes po Traukinių žymėjimo labai pasinešiau ant tokio dalyko :D

Šią Parulskio knygą norėjau jau seniai perskaityti, turbūt nuo tada, kai 2007-aisiais tapo suaugusiųjų metų knyga :) O traukė tai jau vien dėl pavadinimo, toks.. parulskiškas, nors tuomet dar jo kūrybos nepažinojau.

Knygą sudaro trumpos istorijos, publikuotos internete. Jos kasdienės, viena su kita nesusijusios, todėl taip greitai ir eina perskaityti :)

Ką aš galiu pasakyti. Man patinka Parulskis ir tai, ką jis rašo. Tikrai žinau žmonių, kurie jo nemėgsta, o kiek dar nežinau. Bet pati mėgstu tą jo stilių, ironiją, kartais - perdėtą atvirumą ir panašius dalykus. Ir vis dėlto, kad ir kokių jis ten vulgarių dalykų prirašytų, visada yra ir gražių. Mano skaitytoje knygoje buvo keletas vietų, kurios pabrauktos kaip citatos. Ištisi sakiniai. Pavyzdžiui, viename apskritai gražiame pasakojime "Vienos rudens dienos bliuzas" jis rašo:

Kai mirsim, bus lygiai taip pat – visi adresai taps klaidingi, visi pastatai – svetimi. Ir nebus kur sugrįžti. Ir su visais prasilenksim, mano akių šviesa. Ir užmiršim, ko buvo ieškota.

Arba apie kišeninius dievus:

 Visi mes turim po Dievą. Kai kurių kišeniniai, o kai kurių vos telpa pilyse su stebėjimo kameromis ir sargybiniais. Didelių žmonių Dievai dideli, apie jų mirtį dideli žmonės kalba iškilmingai, viešai, duoda interviu, leidžia filmuoti apgailėtinus savo mirusio Dievo palaikus, duoda melagingas priesaikas ir veidmainiškus įžadus prie savo Dievo kapo, bet paskui į viską spjauna ir užmiršta, ką sakę.

Apie tikėjimą:

<...> bažnyčia tam tikra prasme lyg ir Dievo kalėjimas, niekur jis iš jos negali išeiti. Nueini į bažnyčią, ten rūksta dūmai, saldžių paveikslų prikabinėta, kunigo balsas aidi kaip kalnuose, tai ir tiki, kad yra pragaras, aliejus, Judas su šventaisiais ir amžinybė kaip nesibaigiantis kaifas. 

Dar man patiko pasakojimas "Vabzdys". Nes perskaičiau ir tik po kelių akimirkų supratau, ką perskaičiau. Suvokimas sukrėtė.
Apskritai tai galėčiau dar daugiau pacituoti, bet gal jau paskutinį. Apie būtį.

Kiekvienam savo. Girtuoklio būtis – taip pat būtis. Ir Viešpaties akyse nė kiek ne menkesnė. Neteisingas gyvenimo būdas? O koks teisingas? Kasdieną vaikščioti į darbą, kurio nekenti, bučiuoti šikną viršininkui, kurio nekenti, rodyti dantis debilui kaimynui, kurio pakęsti negali, eiti rinkti į valdžią kretinų, laikančių save politikais, kurie paskui vogs tavo pinigus, įžūliai į akis meluos ir šiks tau ant galvos, žiūrėti vakarais televizorių, kurio nekenti – ar čia yra tikroji būtis, kurios nusipelnė žmogus? Ar tapti suknistu miesčionimi, kuris nerūko, negeria, nesikeikia, nesidulkina, visas net spindi nuo politinio korektiškumo ir tik augina save kaip kalakutą mirties prekystaliams – ar tai tikroji būtis?

Užteks. Tikrai džiaugiuosi, kad pagaliau perskaičiau šią knygą. Apie paprastus kasdienius dalykus truputį kitaip. Jei mėgstat ar ieškot kažko panašaus, tai rekomenduoju :)

Irvine Welsh "Traukinių žymėjimas"

Na ką.. Taip seniai norėjau perskaityti šią knygą, skaičiau su dideliu susidomėjimu, o dabar štai sėdžiu ir nežinau, kaip ją aprašyti.. Užsimaniau perskaityti ją dėl to, kad kažkada (irgi seniai) pažiūrėjau filmą Trainspotting, tada po kažkiek laiko pamačiau, kad vis dėlto yra tokia knyga (ir ji įtraukta į 1001 knygos sąrašą), o kodėl taip ilgai tempiau, jeigu taip norėjau, tai nė pati nežinau :) Taip kartais nutinka. Ypač su knygomis, kai jų prisikaupia daugybė.

Knyga yra apie narkotikus ir narkomanus, apie jų pasaulį, kuris kartais būna labai sudėtingas - kai reikia iš kažkur gauti pinigų dar vienai dozei. Daugiausia knygoje pasakoja Markas Rentonas, vienas iš narkotų. Jis, kaip ir kiti jo "draugai" yra škotas, įjunkęs į heroiną. Jis meta, vėl pradeda, vėl tampa švarus..

O pasakiau, kad daugiausia pasakoja jis todėl, kad pasakotojai keitėsi gan dažnai. Kartais buvo tikrai sunku susigaudyti, kur pasakoja Rentsas, o kur - Ligotasis ar kiti. Šiaip ar taip, kad ir kokia painiava iš pradžių buvo (dėl to pradžioje nesupratau nei ką skaitau, nei ar tai man patinka), vėliau pripratau ir priėmiau tai kaip visiškai normalų reiškinį, kuris nė kiek nebetrukdė.

Apskritai knygoje labai įtaigiai aprašomi visi tie narkomaniški dalykai (drįsčiau pastebėti, kad tai - jau antra iš eilės mano skaitoma knyga apie narkotikus ir jų vartojimą). Gal dėl to, kad ir pats autorius keletą metų vartojo. Todėl jis ir žino, kaip viską perteikti. Labiausiai įsiminiau vietą, kurioje Rentonui pasireiškia labai didelė abstinencija nuo nevartojimo:

Arba kai jam prasideda haliucinacijos, neva kūdikis bando jį užpulti:

Žodžiu, viskas ten taip įdomu! A, tiesa.. Jeigu kam nors užkliuvo vienas "gražus" žodis, tai taip, jis šioje knygoje buvo vartojamas n kartų. Tikrai žadėjau suskaičiuoti, bet sugalvojau jau perskaičiusi gal 100 puslapių, o nenorėjau iš naujo jų skaityti.. Kadangi tikrai tikrai viename sakinyje jis būdavo pavartotas keletą kartų. Labai susigyvenau su juo, tačiau pati taip kalbėti nepradėsiu, ne.

O pabaigoje noriu pasigirti, kad šią knygą visą (išskyrus tik kokius 40 puslapių) perskaičiau važinėdama viešuoju transportu į paskaitas, iš jų ir kitais reikalais. Man ji buvo įdomi, tikrai būčiau perskaičiusi greičiau, jei dar skaityčiau namie.. Tačiau kai jau buvau daug paskaičiusi autobusuose ir troleibusuose, iš principo norėjau turėti vien tik viešojo transporto knygą :) Ir man puikiai pavyko!

Dabar labai laukiu, kada ištaikysiu laiko pažiūrėti ekranizacijai. Visai kitaip susižiūrės, kai knyga jau perskaityta. O štai čia - scena iš filmo. Ta pati, kurią taip gausiai pacitavau.

Knyga užskaityta ir rekomenduojama!

Pegaso knygynas internete

Pradinis puslapis

Pagaliau! Jau nežinau kiek laiko svajoju apie tokį dalyką. Pamenu, Baltos lankos turėjo, ir buvo labai patogu vien dėl to, kad galėjai maždaug orientuotis knygų kainose (nes iš ten knygų neužsisakinėjau, žinau, kad neužsisakysiu ir čia :D). Tačiau kai dingo Baltos lankos, Pegasas ilgai negalėjo suteikti šios paslaugos. Apskritai jų puslapis buvo toks.. Nekoks :D Net rašiau puslapio ar ko ten administratoriams, kad gaaal būtų galima padaryti taip, kad žmonės matytų knygas su jų kainomis ir t.t.

Ir štai, pamačiau, kad pagaliau jie tai padarė! Labai džiaugiuosi. Nors ir mėgstu eiti į knygynus, tačiau orientuotis knygų kainose sėdint šiltai namuose taip pat geras jausmas :)

Anthony Kiedis su Larry Sloman "Randai"

Ilgai skaičiau, tačiau pagaliau pabaigiau! Pagaliau ne dėl to, kad nusibodo, o todėl, kad taip norėjau pažiūrėti, kuo pasibaigs tiek Antanui, tiek kitiems..!

Visų pirma - kodėl paėmiau šią knygą į rankas.

Senų seniausiai, kai tik pradėjau mėgti Red Hot Chili Peppers, pamačiau, kad yra tokia knyga. Užsimaniau ją paskaityti, bet bibliotekose nebuvo, pirkti nenorėjau, tai taip ir liko neįgyvendinta svajonė. Taip jau nutiko, kad vasarą į Lietuvą buvo atvykę patys RHCP, na, o po to likusi psichozė privertė iškart įsigyti šią knygą, tiesa, iš antrų rankų, bet nuo to ji nė kiek ne blogesnė! Gal netgi jaukesnė :)

Ant antrojo knygos viršelio rašo, kad ši biografija - pernelyg šokiruojanti ir neįtikėtina, kad galėtų būti išgalvota. TAI JAU TIKRAI. Neįsivaizduoju tokio rašytojo, kuris galėtų taip pripildyti knygą beveik visų rūšių narkotikų, negandų, maišto ir muzikos.
RHCP lyderio gyvenimas išties neįtikėtinas. Antanas nuo pat mažens vartojo narkotikus, su pertraukomis, tačiau tai tęsėsi daugelį metų (nors mane šokiravo ne trukmė, o tai, nuo kada jis pradėjo vartoti.. Tik bijau suklysti, ar tik ne nuo 12 metų). Nuo patrakusio maištautojo virto pakankamai dvasingu žmogumi. Tiek kartų klupęs ir vėl kėlęsis iš narkotikų liūno, dėl jų praradęs geriausius draugus.. Toks spalvingas gyvenimas, nors tos spalvos dažniausiai buvo tamsios!
Ne ką mažiau nei Antano gyvenimas buvo įdomu ir mėgstamos (mėgstamiausios!) grupės veikla. Niekad nebuvau domėjusis, kaip jie kūrėsi, kaip grupėje keitėsi muzikantai, kokios buvo sudėtys ir pan. Dabar tikrai sužinojau daug dalykų :) Pavyzdžiui, kad gitaristo vieta užkeikta :D Nežinau kas kiek laiko ten keitėsi muzikantai.. O legendiniai buvo tik du: Hillel Slovak ir John Frusciante :) Taip pat žavėjo dainų kūrimo procesas. Neįtikėtina, kaip grupės nariai supranta vienas kitą ir, atrodo, lengvai kuria naujas dainas (išskyrus Californication!).
Bet kad negalvotumėt, kad viskas čia taip tobulai, tai pasakysiu ir blogų dalykų. Ne apie pačią knygą, deja :D "Ačiū" Obuolio vertėjams.. Jau vien tai, kad Flea visoj knygoj buvo "Blusa", baisiai erzino. Suprantu, kad flea ta ir reiškia, bet vardų juk neverčia.. Manau, pravardė, kurią žino visas pasaulis, tikrai turėtų būti palikta originalo kalba. Arba dainų žodžiai. Nelabai pavyko juos gražiai išversti, ne. Ir dar begalės apskritai rašybos klaidų. Bet taip jau būna su Obuoliu, nieko nepadarysi..

Apskritai tai knyga labai patiko! A, tiesa, pamiršau paminėti, kad dar čia yra keletas lapų su asmeninėmis Antano gyvenimo nuotraukomis - buvo be galo įdomu tyrinėti ir tikrai jas peržiūrėjau ne vieną ir ne dešimt kartų. Skaitydama apie tam tikro albumo kūrimą, gastroles su juo, vis klausydavau to albumo, tuomet kažkaip geriau eina įsijausti. Žodžiu, viskas labai puikiai!
O dabar turbūt reikėtų paklausyti RHCP.. :)

Vanessa Diffenbaugh "Gėlių kalba"

Nežinau kodėl, bet iš pat pradžių, pirmieji puslapiai šios knygos skaitėsi itin lėtai.. Neužsikabinau, o gal tiesiog nėjo susikaupti. Džiaugiuosi, kad paskui reikalai pagerėjo ir vis laukiau, kol sužinosiu, kas bus toliau :)

Viktorija visą vaikystę praleido vaikų namuose, tačiau po 18-tojo gimtadienio turi juos palikti ir suktis savarankiškai. Mergina yra pikta, niekuo nepasitiki ir prie nieko neprisiriša. Vienintelis tikras dalykas (jos galva) yra gėlių kalba, kuri gyvuoja nuo karalienės Viktorijos laikų. Panaudodama gėles Viktorija gali perduoti kitiems, ką jaučia ir mąsto.

Ant knygos viršelio besipuikuojantis užrašas skelbia, kad tai - 2011-ųjų Džeinė Eir. Ir skaitydama išties bandžiau atrasti panašumų su šia knyga. Vis dėlto galbūt užrašas ir neklysta.. Nes pati istorija gana panaši - niekieno nemylima mergina, vieniša atsiduria pasaulyje, įsimyli, negali susitvarkyti su savo jausmais ir atsakomybėmis, vėl viskuo nusivilia ir galiausiai viskas baigiasi laimingai. Šiaip ar taip, viskas vyksta šiais laikais, ir nors nagrinėjamos šiuolaikinės problemos, visgi būtent gėlių kalba apgaubia viską paslapties skraiste ir suteikia pasakiškumo šiaip jau be galo liūdnai istorijai.

Viską apgalvojusi nusprendžiau, kad man ši knyga patiko :) Ją tikrai galima įveikti ir per dieną, tereikia užsikabinti. Knyga skaitosi lengvai, parašyta paprastu, tačiau ne buitišku, stiliumi, kaip kartais nutinka knygoms. Taip pat patiko, kad tai - ne tik išgalvota istorija. Juk gėlių kalba egzistuoja iš tikrųjų, ir kiekviena gėlė turi savo reikšmę. Knygos pabaigoje yra pateiktas gėlių žodynas, radau jų ir internete: lietuviškas ir angliškas. Netikrinau, ar sutampa, bet va kad akacija reiškia slaptą meilę, tai turbūt įsiminiau visiems laikams :D Žodžiu, galima atrasti ir tokių įdomių dalykų :)

Visai rekomenduočiau paskaityti šią knygą :) Graudi istorija, tačiau graži. Norinčioms praleisti lengvą vakarą su knyga :)

Mingmei Yip "Šilko kelio daina"

...kai pamačiau, kad ši knyga atsiradusi knygynuose, užsinorėjau ją įsigyti.  Man visada be galo patiko rytų kultūros, todėl tiek filmus, tiek knygas, susijusias su tomis šalimis, suryju gana godžiai. Ne išimtis buvo ir "Šilko kelio daina". Vėlgi už viską turiu dėkoti AL :)

Lilė Lin yra 29-erių kinė, gyvenanti Niujorke. Ji dirba padavėja ir svajoja parašyti romaną. Staiga lyg iš dangaus atkeliauja žinia apie jos tetą, apie kurią Lilė nieko nežinojo. Pasirodo, teta nori, kad Lilė leistųsi į Šilko kelią, atliktų užduotis ir po visko, jei tiksliai vykdys nurodymus, gaus 3 milijonus dolerių. Na, kas nesusigundytų tokia galimybe.. Lilė iš prigimties mėgo nuotykius, tad leidosi į šią kelionę.

Na, jei atvirai, tai tikėjausi kažko truputį kito.. Nežinau, ko, bet ne tokio romano :D Ta prasme.. Didžioji dalis veiksmo sukosi apie Lilės meilės reikalus, o to man visai nesinorėjo. Galbūt norėjosi šiek tiek daugiau pasakojimo apie patį Šilko kelią, šįkart net pritrūko taip nemėgstamų gamtos aprašymų.. Jų buvo, bet negalėjau susidaryti tinkamo vaizdo.

Iš pirmo žvilgsnio sunkios užduotys, pasirodo, knygos herojės buvo labai lengvai įveiktos (galbūt tik kelionė per dykumą buvo sunkesnė, bet ir ta sutilpo į du skyrius). Iš knygos aprašymo buvo galima suprasti, kad Lilė ilgai kamuosis, kol viską įveiks, tačiau taip tikrai nepasirodė skaitant knygą.

Ir vis akis badė pasakymas "dvidešimt vienų metų amžiaus". Ooo jetau, taigi ar taip galima sakyti :(

Apskritai knyga parašyta gana primityviai, tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, įtraukė nuo pirmųjų puslapių :) Perskaičiau ją per dvi dienas.

Knyga tinka merginoms, norinčioms ir "pakeliauti" po Kiniją, ir po meilės labirintus :)

Victor Hugo "Paryžiaus katedra"

Po ilgos skaitymo sausros pagaliau perskaičiau šią knygą.

Ją buvau pradėjusi skaityti devintoj klasėj :D Deja, tada sugebėjau įveikti netgi vieną skyrių. Ir padėjau į šalį, o paėmiau tik dabar, po penkerių metų. Dabar buvau kantresnė skaitytoja ir perskaičiau visą kūrinį :)

Knygoje pasakojama gana sudėtinga meilės istorija. Sudėtinga dėl to, kad joje dalyvauja visiškai skirtingi žmonės: Katedros archidiakonas Klodas Frolo, gražuolis kapitonas Febas, Katedros kuprius, varpininkas Kvazimodas ir žavi čigonė Esmeralda. Iš pirmo žvilgsnio tai be galo skirtingi personažai, ir tą patį jausmą išgyvena skirtingai, tačiau mano akimis visi jie - pasimetusios sielos.

Kad ir kokios būtų tikroviškos realizmo epochos knygos, vis dėlto kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad mane jos ne itin žavi.. :D Pati istorija tikrai buvo įdomi. Be galo įdomūs personažai, buvo įdomu skaityti ir sužinoti, kaip jiems susiklostys likimas. Įtaigiai parašyta knyga ir tikrai galima pajusti tą laikmetį. Tačiau visi detalūs aikščių, Katedros aprašymai taip nepatiko.. Taip, gal ir vaikiška taip sakyti. Bet tokie aprašymai ne man :D

Visiškai nesigailiu, kad skaičiau ir perskaičiau šį klasikinį kūrinį :) Vis neprisiruošdavau, o dabar galiu dėkoti Sandros knygų iššūkiui :) Kaip ir sakiau, tikrai pajutau tą laikmetį, visą neteisybę, kuri buvo persmelkusi to meto visuomenę.
O iki iššūkio pabaigos liko 5 knygos! :)

Stieg Larsson "Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą"

Per tą savanoriavimą visai nebuvo kada aprašyti knygos.. O ją perskaičiau penktadienį. Iš ansktaus ryto dar turėjau laiko ir pabaigiau. Nes su šia knyga ėjau ir valgyti, ir miegoti.

Trečiojoje Millennium trilogijos dalyje veiksmas sukasi apie Lisbetos išteisinimą (nes Mikaelis visiškai tiki jos nekaltumu triguboje žmogžudystėje). Ir vėl čia susipina daugybės veikėjų gyvenimai, jų istorijos, ir kapstomasi iki tolimų laikų.

Ir vėl Larssonas sugebėjo taip prikaustyti dėmesį, kad nesinorėjo paleisti knygos iš rankų. Akys tik lakstė eilutėmis, kartais ir keliomis į priekį - net turėjau uždengti žodžius ranka, kad neperskaityčiau anksčiau laiko. Dabar jau galiu tikrai drąsiai teigti, kad visos dalys yra viena už kitą geresnės. Man taip gaila, kad nebebus daugiau šios trilogijos dalių ir apskritai, kad nebus Larssono knygų, nes jis toks meistras, kad sunku apsakyti. Įvykiai veja vienas kitą, nuolat atkapstoma naujų faktų.. Iš pradžių viskas atrodo susipainioję ir neišnarpliojama, bet štai pasirodo viena kita smulkmenėlė ir vualia!

Iš veikėjų man tikrai labai patinka Mikaelis ir Lisbeta. Du skirtingi, tačiau iš dalies ir panašūs žmonės. Lisbeta su savo fotografine atmintimi ir nepakartojamu kompiuterių įsilaužėlės talentu bei Mikaelis, žurnalistas, kuris kai užsispiria, yra pasirengęs iškapstyti bet kokius faktus. Jų duetas išties puikus.

Tai kaip ir viskas. Dar pasikartosiu: gaila, kad jau viskas. Visada taip būna su gerom knygų serijom. Bet vienos praeina, kitos ateina, tiesa? :)

Sebastian Fitzek "Terapija"

Na štai, perskaičiau dar vieną knygą iš Alma litteros atsiųstų :) Dabar lauksiu naujo sąrašo.

"Terapija" - vokiečių rašytojo sukurtas psichotrileris apie paslaptinga liga sergančią mergaitę Josi ir apie dar paslaptingesnį jos dingimą. Ketverius metus tėvas, garsus psichiatras, jos nepaliaujamai ieško, jį kankina neviltis. Kai Viktoras nusprendžia išvykti į vasarnamį atokioje saloje, kad atgautų sielos ramybę, ten jį susiranda nepažįstama moteris ir sakosi, kad nori pas jį gydytis (ji serga šizofrenija) bei papasakoti savo nepaprastą ligos istoriją. Nors Viktoras ir baigęs gydytojo praktiką, tačiau Ana jį sugeba iškart sudominti ir gydymo seansai tampa kone tardymu.

Na, ką aš galiu pasakyti.. Ilgai galvojau, kodėl aš išvis pasiėmiau šitą knygą?! Ne mano nervams tokias knygas skaityt :D Turbūt dar blogiau nei žiūrėti filmą, nes skaitydama viską įsivaizduoju savaip, o tai gali tikrai toli nuvesti. Ir nepaisant to, norėjosi skaityti vis toliau ir sužinoti, kas vyks kitame skyriuje.

Fitzek sugebėjo sukurti įtampą, sveikinu. Tiesa, kartais visko man būdavo tiesiog per daug. Atrodo, viską, kas mistiška ir gąsdina, autorius norėjo sudėti į šią nei 300 puslapių neturinčią knygą. Būtent tos pasakojimo vietos mane labiausiai gąsdino savo įvykių bei netikėtų istorijos pakrypimų gausa. Ir vis tiek skaičiau toliau: iš dalies dėl to, kad reikėjo perskaityti, bet ir dėl to, kad istorija jau buvo taip įtraukusi mane, kad turbūt nenurimčiau ir galvočiau, kaip viskas užsibaigė.

O pabaiga nustebino. Tikrai nemaniau, kad viskas taip bus. Ir kai atrodė, kad viskas jau pasibaigė, triokšt - dar viena atomazga, šįkart jau galutinė.

Galiu pasakyti, kad knyga tikrai patiko. Kaip jau minėjau, ne man, vargšelei, tokie mistiški nuotykiai, tačiau įtraukia, ir dar kaip! O ir perskaityti galima greit - du geri prisėdimai, nors, manau, galima apsieiti ir su vienu :)

Paauglystės knygos

Šiandien kažkaip netikėtai prisiminiau filmą "Princesės dienoraštis". O prisiminusi jį negalėjau neprisiminti ir knygų apie princesę.

Manau, paauglystėje, visi turėjom savo mėgstamą literatūrą, kuri, be abejo, skyrėsi nuo dabartinės. Mano laiku buvo populiarios knygos iš serijos "Beveik suaugę": be abejonių, visi skaitantys buvo susipažinę su Burgess'o Heroinu, su Kevin Brooks knygomis.. Skaičiau jas ir aš, ir jos man tuo metu patiko. Tačiau nieko labiau nemylėjau už knygas apie princesę.. :)

Net nepamenu, kokiomis aplinkybėmis paėmiau  į rankas pirmąją dalį apie princesę. Bet kad susidomėjau nuo pat pirmosios knygos - tikrai žinau. Patiko man tai, kad knygos parašytos be galo paprastai, jose kalbama ir apie nesuprastus moksleivius, o autorė nevengia vartoti humoro kiekviename sakinyje. Tikrai kvatodavau garsiai skaitydama tas knygas ir labai saugojausi, kad netektų skaityti viešumoje, na, autobuse ar panašiai :D Atsimenu, net vieną kartą, kai nuvykau pas draugę (o ji kaip tik turi keletą pirmųjų dalių - o gal ir visas?), tai vakarais skaitydavom kiekviena sau. O kiek juoko buvo! Citavom viena kitai juokingas vietas ir dar kartu pasijuokdavom. Žodžiu, labai jaukūs vakarai buvo mums kartu su princese Mija :)

Meg Cabot

Ir štai net dabar su mielu noru žiūriu filmus apie princesę (jų yra tik du), ir vis taip pat mieli jie man. Pamenu, truputį norėdavau tokio gyvenimo, koks buvo Mijos, kad ir kaip sunku merginai bebūtų. O gal labiausiai norėjau tokio Maiklo, kokį turėjo ji, hehe :D

Gaila, kad neperskaičiau visų išleistų dalių (Lietuvoje išleistos 8, o iš viso yra 10). Bet galvoje gimė planas chuliganas: kai pavargsiu nuo didelių žmonių knygų, nukeliausiu į bibliotekos vaikų skyrių ir pasiimsiu keletą dalių apie princesę. Vienos knygos užteks maždaug vienai dienai :D Nes kažkodėl man atrodo, kad ir dabar man jos susiskaitys lygiai taip pat maloniai :) Ir visoms mergaitėms, kurios galbūt dar tik pradeda pažintį su knygomis, mielai rekomenduočiau šią seriją :)

Kathleen McGowan "Magdalenos evangelija"

...šią knygą surijau godžiai: skaitydavau vos tik atsikėlusi ryte, valgydama pusryčius, pavalgiusi, pietų metu, prieš miegą ir visada, kai tik turėjau laisvo laiko.

Kai Alma littera atsiuntė knygų sąrašą, ilgokai svarsčiau ką pasirinkti. Pamaniau, nieko neprarasiu paprašydama Magdalenos evangelijos, o ir aprašymas pasirodė gana įdomus. Po to šiek tiek juokiausi iš savęs: net ir grožinė knyga religine tematika man, kaip ne itin uoliai tikinčiajai (ir net labiau netikinčiai), pasirodė truputį keistas ir netikęs sprendimas. Ir vis dėlto turbūt jau supratote, kad pradėjus skaityti suvokiau, kad tai - puikus pasirinkimas.

Knygoje pasakojama apie žurnalistę Moriną, kuri keliauja po pasaulį rašydama knygą apie moteris, kurių padėtis istorijoje susiklostė itin nepalankiai, ir ji nori atskleisti tiesą, kuri daugybę metų buvo slėpta nuo žmonių akių. Nuvykusi į Jeruzalę Morina netikėtai įsisuka į paslaptis, kurios visiškai pakeičia jos gyvenimą. Po keleto metų nuvykusi į Prancūziją ji susiduria su žmonėmis, tikinčiais, kad ji yra Laukiamoji, vienintelė, kuri gali atrasti paslėptą Marijos Magdalietės evangeliją, o ši, be abejo, pakeistų visą istoriją.

Vis dėlto geriau seksis aprašyti tai, ką jaučiau skaitydama knygą, o ne atpasakoti siužetą (ko daryti aš net nenoriu).

Paimdama knygą į rankas viename užsieniniame puslapyje buvau be reikalo pasiskaičiusi atsiliepimų: jie nežadėjo nieko gero, tad ir pradėjau skaityti nusiteikusi gana skeptiškai. Nenorėjau tikėtis blogiausio, bet kažko TOKIO irgi nesitikėjau. Ir dar iki šiol nesuprantu, kodėl tie žmonės taip neigiamai atsiliepė apie šį kūrinį! Galbūt tai reikėtų paaiškinti skonių skirtingumu.. :) Nesvarbu. Svarbiausia tai, kad sulig kiekvienu puslapiu knyga man darėsi vis įdomesnė. Iš pradžių truputį maišėsi veikėjai, nes kartais vis išnirdavo koks nors neaiškus tipas, bet palengva viskas susidėliojo į savo vietas.

Tiesa, knyga panaši į mano jau daug anksčiau skaitytą Dan Brown "Da Vinčio kodą". Pačia idėja, kad egzistuoja kažkokia relikvija, kuri gali pakeisti žmoniją, kuriai priešinasi Bažnyčia ir Vatikanas. Na, suprantama, tokio turinio knygos įdomios skaitytojui, tai įdomu ir man. Todėl jeigu skaitėt Da Vinčį, o neabejoju, kad dauguma jį yra skaitę, tai suprasit, apie ką kalbu :)

Įdomu buvo tai, kad prieš beveik kiekvieną skyrių pateikiama ištrauka iš Magdalietės evangelijos. Nors, kaip minėjau, ir nesu labai tikinti, bet esminiai įvykiai, nutikę Jėzui, žinomi ir man. Todėl labai įdomu skaityti pateiktus juos kitaip. Va čia ir prieinu prie to, kas man visiškai sumaišė smegenis..

Visa mums žinoma istorija iš tiesų papasakota kitaip. Marija Magdalietė visus įvykius (Jėzaus stebuklus, nukryžiavimą, prisikėlimą ir panašius dalykus) matė savo akimis ir viską užrašė. Mane visa tai keistai sukrėtė. Skaitydama apie Tamsųjį laiką, kai Jėzus buvo nuteistas, vos neapsiverkiau. Tikrai nesitikėjau, kad ta istorija gali mane kada nors taip paveikti, o štai ėmė ir sudrebino kažką giliai giliai. Be abejo, nepamirštu, kad tai - grožinis kūrinys, kad tai negali būti pateikta kaip sensacija pasauliui taip lyg niekur nieko, tačiau yra kaip yra.

Visą laiką galvojau, ar tai, kas knygoje aprašyta, yra tiesa. Autorės žodis pabaigoje tai lyg ir patvirtina, tačiau vis tiek negaliu aklai patikėti tokiais dalykais, nes labai daug įvykių įgautų kitą prasmę. Visgi patys pasirenkame, kuo tikėti: ar Jėzus tikrai turėjo žmoną ir vaikų? Ar Poncijus Pilotas iš tiesų buvo geras žmogus kentėjęs nuo kitų įtakos? Ar Jonas Krikštytojas iš tiesų buvo toks asketiškas ir griežtas žmogus? Ar Judas - ne išdavikas?

Daugybė klausimų kyla paskaičius Magdalenos evangeliją. Ir net sukelia (man!) tokį susidomėjimą, kad norisi panaršyti giliau.

Stieg Larsson "Mergina, kuri žaidė su ugnimi"

Netikėtai perskaičiau antrąją Millennium trilogijos dalį. Kodėl netikėtai? Todėl, kad maniau, kad tikrai bus dar vienas skyrius, bet šast ir pasibaigė knyga.. O gal todėl, kad nenorėjau pabaigos, norėjau ją skaityti ir skaityti :)

Šioje dalyje Mikaelis susipažįsta su kitu žurnalistu Dagu Svensonu ir ruošiasi kartu išleisti knygą apie prekybą žmonėmis Švedijoje, kurioje Dagas atskleidžia keletą politikos ir šiaip stambių šalies veikėjų pavardžių. Kai lieka nebedaug laiko iki knygos išleidimo ir straipsnių publikacijos "Millennium", Mikaelis randa žiauriai nužudytus Dagą ir jo draugę Miją, taip pat kriminologę ir kartu dariusią tiriamąjį darbą. Deja, netikėtai policija ant ginklo, kuriuo nužudyta pora, randa Lisbetos pirštų antspaudus, o kiek vėliau - ir jos globėjo lavoną. Taip prasideda Lisbetos, kaip psichopatės trigubos žmogžudystės kaltininkės, gaudynės visos šalies mastu. Tačiau Mikaelis, be abejo, jos kaltumu netiki ir visaip siekia išsiaiškinti tikrąjį žudiką..

Pamenu, kad filmas pagal šią knygą man nelabai patiko, tačiau dabar būtinai noriu pažiūrėti jį dar kartą. Knygoje nemažai sužinome apie Lisbetos praeitį, kurią ji taip kruopščiai nuo visų slepia. Čia net atsiranda tokių veikėjų, kokių net nesitikėjom sutikti! Na, paties tyrimo klystkelių gal truputį per daug, nes atsiranda šioks toks pilstymas iš tuščio į kiaurą, tačiau per daug netrukdo :) Įsivaizduoju, kad ir realiame gyvenime, kai byla tokia paini ir ją sunku išaiškinti, kai yra per daug nežinomųjų, taip būna. Kol galų gale kažkas prisikasa iki esminio dalyko ar užsikabina už smulkmenos, kurią anksčiau pražiūrėjo.

Belieka vėl pasidžiaugti Larssono sugebėjimu suregzti tokį puikų trilerį, nuo kurio nesinori atsitraukti! Labai laukiu, kada perskaitysiu dar porą knygų, kurios dabar yra eilėje ir neatidėliotinos, ir kibsiu į trečiąją (paskutinę!) Millenium dalį, kad ir kaip bebūtų gaila. Neįtikėtina, tačiau tai serija, kurioje tikrai visos dalys lygiavertės ir net geresnės viena už kitą (drąsiai taip sakau net ir neskaičiusi trečios).

Haruki Murakami "1Q84. Trečia knyga"

Jūs tik pažiūrėkit.. Praėjo beveik pusmetis nuo tada, kai užverčiau antrąją 1Q84 trilogijos dalį. Ir tik dabar sugebėjau pagaliau perskaityti paskutinę. Ir smagu, ir gaila..

Paskutinėje knygoje, ko gero, daugiausia įtampos. Čia atsiranda dar vienas pasakotojas, Ušikava (kadangi, kaip minėjau anksčiau, knygoje pasakojama tai Aomamės, tai Tengo akimis). Jį pasamdo „Sagikage“ bendruomenės nariai, kad surastų Aomamę, kuri nužudė jų Lyderį. Tačiau Ušikava griebiasi truputį didesnių tikslų: pasislėpęs Tengo name stebi jį ir tikisi, kad būtent jis nuves Ušikavą pas Aomamę. O jei kalbėčiau ne konkrečiai apie siužetą, tai Ušikavos skyrius stengdavausi kuo greičiau perskaityti. Nesakau, kad jie buvo baisingai neįdomūs, nuobodūs ar nereikalingi. Juose taip pat sužinojome tam tikros informacijos. Bet kažkodėl norėjosi daugiau skaityti tai, kas pasakojama iš Tengo ar Aomamės pozicijų.

Man patinka, kad Murakami knygose pateikia mistiką kaip visiškai suprantamą ir kasdienį dalyką. Moteris pastojo nesantykiavusi, bet per kažkokį atvertą portalą? Taip, viskas gerai. Danguje šviečia du mėnuliai? Gerai, taip ir turi būti. Mažieji žmonės lenda numirėliui iš burnos ir veja Oro lėliukę? Taip, iš kur daugiau jiems išlįsti. Žodžiu, atrodo taip, tarsi kalbėtų apie orą. Bet todėl ir skaitytojui tokie dalykai atrodo visiškai priimtini ir nekeisti. Na, bent jau aš taip susitaikau su tomis keistenybėmis, kad belieka skaityti ir laukti, kol išsinarplios visi sumegzti mazgai.

Ką aš galiu pasakyti. Gaila, kad daugiau nebebus knygų apie 1Q84-uosius. Tikrai gera serija, priskiriu prie mėgstamiausių! Murakami moka sudominti ir įtraukti. Tačiau manau, kad kelių jo knygų iš eilės perskaityti visgi negali - po kiekvienos istorijos reikia laiko apmąstyti tai, kas nutiko ir atsakyti į paliktus klausimus (kurių Murakami tikrai palieka nemažai). Už tai jį ir mėgstu - kad gali skaityti mėgaujantis :)

Savaitgalio planai

Šiandien apsilankiau bibliotekoje ir pasiėmiau dvi puikias knygas.. :) Norisi atsipalaiduoti skaitant, kai kasdien patiri stresą. Nieko neėmiau į rankas vien dėl to, kad laukiau, kol gausiu iš bibliotekos laiškutį, kad mano knygos jau yra joje. (nesuprantu, kaip aš anksčiau nesinaudodavau šita LIBIS funkcija ir aklai eidavau į biblioteką ieškoti norimos knygos??)

Galvojau, kad neišsirinksiu, kurią pirmiau skaityti, bet visgi Murakami nugalėjo.. :) Manau, apturėsiu puikų savaitgalį draugaudama su juo :)

Audrey Niffenegger "Keliautojo laiku žmona"

Visai neseniai užverčiau paskutinius šios knygos puslapius. Ir žinot tą jausmą, kai užverti knygą ir jautiesi taip, lyg praradęs draugą? Tikiu, kad žinot. Tokį praradimą patyriau ir aš. Nesvarbu, kad su knyga draugavau tik dvi dienas - susigyvenau, įsigyvenau.

Anotacijoje pirmieji sakiniai sako: Kler su Henriu susipažįsta, kai jai - šešeri, o Henriui - trisdešimt šešeri. O susituokia, kai Kler yra dvidešimt dveji, o Henriui - trisdešimt.

Na, argi nesudomina? Skaitom toliau..

Henris turi genetinį sutrikimą, dėl kurio keliauja laiku. Jis gali atsidurti bet kurioje vietoje bet kuriuo laiku. Henris tiesiog išnyksta ir nežino nei kur, nei kada atsidurs.

Knyga mane pasiglemžė nuo pat pirmojo puslapio ir išlaikė iki paskutiniojo. Pradžioje laikas šokinėjo itin dažnai - Henris atsidurdavo tai vienur, tai kitur. Atsiliepimuose skaičiau, kad kitus iš pradžių tai trikdė, bet aš jaučiausi kažkaip ramiai :) Virš kiekvieno skyrelio, ilgesnio ar trumpesnio, būdavo parašyta tiksli data ir kiek tuo metu Henriui ir Kler metų, tai ir padėjo nepasimesti.

Jei atvirai, tai net nežinau, ką papasakoti, kadangi visa knyga užburianti. Joje yra ir be galo džiugių akimirkų, kai pati šypsojausi (jei ne išorėje, tai širdyje - tikrai), ir liūdesio, kai jau buvau beveik susigraudinusi. Ir man vis dėlto atrodo, kad liūdesio buvo daugiau. Tiek iš Kler, tiek iš Henrio pusės. Ypač mane liūdino tos vietos, kur buvo aprašyta, kaip jie bandė susilaukti vaikelio. Liūdna buvo ir Kler nežinomybė, kai Henris staiga išnykdavo, o po to pasirodydavo, gana dažnai sumuštas ir kruvinas. Be abejo, suprantu, kad visa tai realiai gyvenime nevyksta, bet manau, kad rašytojos sukurta Kler yra be galo stipri moteris. Jos visas gyvenimas buvo laukimas, vienas didelis laukimas..

Skaitydama buvau sugalvojusi dar kažką, ką norėčiau parašyti, bet knyga per daug gyva manyje, kad atsiminčiau. O ir visko nupasakoti nepavyktų. Galiu pasakyti, kad labai džiaugiuosi perskaičiusi šią knygą. Ji tokia jautri, laikina..

Kad užtektų pasaulio ir laiko.

Anne Bronte "Agnesė Grėj"

Sėkmingai stumiuosi su knygų iššūkiu ir neatsilieku nuo grafiko :) Agnesė Grėj - penktoji knyga, kurią reikėjo perskaityti, ir nebuvo galima atidėlioti.

Agnesė gyvena su savo šeima vargingai, verčiasi, kaip gali, tačiau mergina nori būti savarankiška ir padėti tėvams bei seseriai pati uždirbdama pinigus. Dėl tos priežasties ji tampa guvernante. Pirmoji šeima, kurioje ji dirba, yra itin nemiela - ten Agnesė išbūna neilgai. Vaikai neperauklėjami, o prie to labai prisideda ir tėvų lepinimas. Tačiau mergina nenuleidžia rankų ir toliau ieško, kur galėtų darbuotis. Ir nors antroji šeima taip pat nėra auksinė, tačiau Agnesė ten praleidžia kelerius metus ir net įstengia šiek tiek susidraugauti su merginomis, kurias turi mokyti ir prižiūrėti. Būtent čia ją aplanko ir meilė, be kurios, be abejo, čia niekaip neapsieisi.

Šią knygą norėjau perskaityti vien todėl, kad būčiau susipažinusi su visų trijų seserų kūryba. Pripažinsiu, kad ši istorija - silpniausia. Skaityti dažniausiai buvo nuobodu. Mano manymu, palyginus su Charlotte ir Emily talentu, Anne gerokai atsilieka.

Knygoje Anne įdėjusi ir savo patirties, kadangi pati dirbo guvernante. Galbūt tai leido ryškiau nupiešti neklaužadų vaikų charakterius bei visą guvernantės gyvenimą. O jis, beje, nepavydėtinas. Nors guvernantės ir nebuvo tarnaitės, tačiau tai šeimos nariams, kurioje ji dirbo, netrukdė žeminti ir kaltinti merginos, neva ji blogai dirba ir turi nuolat sutikti su auklėjamų vaikų užgaidomis. Manau, tik stiprios merginos galėdavo pakęsti tokius dalykus. Arba tokios, kurios sugebėdavo tyliai susitaikyti ir viską išgyventi savyje.

Truputį įdomiau skaityti pasidarė tada, kai kalba pradėjo megztis apie Agnesės meilę pastoriaus padėjėjui Edvardui Vestonui. Nors meilė ir nebuvo tokia aistringa, kaip seserų kūryboje.. Žinoma, nesakau, kad turėjo būti lygiai taip pat. Tačiau kažko ryškesnio ir stipresnio norėjosi. Agnesės meilė buvo tyli, ji labiau iš šono stebėjo Edvardą ir širdyje kentėjo.

Apskritai knyga nebuvo visiškai beviltiška. Iki pabaigos likus kokiems 50-40 puslapių tikrai pasidarė įdomu skaityti. Visa laimė, romanas nėra storas. Ir dar derėtų pasidžiaugti, kad knygos niekad taip ir nenusipirkau, nors ne kartą niežtėjo nagus tai padaryti. Manau, būčiau gailėjusis išmestų pinigų, nes dabar nutiko taip, kad perskaičiau ją ir nieko po to neliko galvoje..

Susitikimas su A.Čekuoliu vol. 2

Šiandien dar kartą aplankiau Čekuolį! Šįkart - Kauno Akropolyje :) Dabar vykau su draugų kompaniją - džiaugiuosi turėdama tokius puikius draugus, kuriems įdomus šis žmogus. Nors.. Dabar vargiai atrastum ką nors, kas jo negerbtų ir nenorėtų pasiklausyti. Bent jau aš taip naiviai tikiuosi.

Man pasirodė, kad žmonių buvo daugiau nei Klaipėdoje. Na, bent jau jaunimo tai tikrai žymiai daugiau. O dėl to tik smagiau :) Susėdo dauguma ant žemės, buvo drąsesni nei uostamiestyje. Ir visi kantriai klausėsi to, ką pasakojo Čekuolis.

O pirmiausia mes išgirdome apie prekarijus. Tai yra žmonės, kurie dirba pagal terminuotas sutartis ir neturi nuolatinio darbo. Tikriausiai tokių pavyzdžių aplink matome daugybę, tiesa? Jei kam įdomu, tai čia yra web-seminaras - maždaug tai, ką ponas Algimantas kalbėjo ir šiandien susirinkusiems žmonėms. Tik, aišku, viskas truko trumpiau :)

Kuo galiu labai pasidžiaugti, tai kad nebuvo tokių ponių Onučių, kaip pasitaikė Klaipėdoje :D Nebuvo jokių pasipiktinusių žmonių, visi klausėsi įdėmiai ir nesikišo į rašytojo kalbą.

Algimantas Čekuolis su žmona Edita

Šį kartą buvo atvykusi ir Čekuolio žmona Edita. Ji paskaitė porą ištraukų iš knygos. Taip pat sukūrė jaukią atmosferą: man patiko, kaip jie „ginčydavosi“, maždaug: „Ten nutiko taip..“ „Ne, ką tu čia meluoji, buvo taip..“ Tokie mieli atrodo :)

Apskritai man šis susitikimas buvo visiškai kitoks. Jau vien dėl klausimų, kuriuos žiūrovai uždavė ponui Čekuoliui. Klaipėdoje visi klausinėjo apie politines aktualijas, apie visokius finansinius dalykus, o čia klausimai buvo daugiau gyvenimiški, pavyzdžiui, buvo paklausta, kokį vyną mėgsta Čekuolis, ar myli šunis ir panašiai. Be abejo, jis atsakydavo ne tik į klausimą, bet ir plačiau pakomentuodavo, įliedamas pasaulinį kontekstą ar savo patirtus įvykius.

Be abejo, man abu susitikimai be galo patiko - džiaugiuosi, kad yra galimybė susitikti su tokiu didžiu žmogumi. Bet galbūt pastarasis man buvo mielesnis ir jaukesnis.. :)

Stieg Larsson "Mergina su drakono tatuiruote"

Mano rankose - šiąnakt užversta knyga, kurią perskaičiau su dideliu susidomėjimu.

"Mergina su drakono tatuiruote" - tai ir detektyvas, ir šeimos saga, ir finansiniai reikalėliai, ir trileris, ir net meilės istorija.. Tikrai viskas telpa šioje knygoje.

Mikaelis Bliumkvistas yra žurnalistas, savo žurnale "Millennium" parašęs straipsnį apie pramonininką Venerstriomą ir už tai nuteistas dėl šmeižto. Kaip tik audringu jo gyvenimo momentu atsiranda žmogus, vardu Henrikas Vangeris, kuris pasamdo Mikaelį metus dirbti: neva tai rašyti knygą apie jų giminę, bet iš tikrųjų nori išsiaiškinti, kas nutiko beveik prieš 40 metų dingusiai jo..na, kaip ir anūkei, Harietai.

Lisbeta Salander - jauna kompiuterių įsilaužėlė, didelę dalį savo gyvenimo praleidusi psichiatrijos ligoninėse, laikoma asocialia ir neveiksnia. Ji turi globėją, kuris ją žiauriai seksualiai išnaudoja. Lisbeta į kompromisus nesileidžia ir atkeršija jam. Ir visai netikėtai ji suvedama su Mikaeliu, kuris įneša sumaišties į jos nusistovėjusį vienišės gyvenimą.

Galiu pasakyti, kad ši knyga įtraukia iškart. Ir visai nesvarbu, kad pradžioje supažindinama būtent su Venerstriomo byla, tad nagrinėjami finansiniai reikalai. Iškart sukelta intriga išlieka iki pat paskutinio knygos žodžio. Nors knyga ir yra apie merginą, tačiau ji pasirodo pravertus nemažai puslapių. Iš pradžių skaitytojas supažindinamas su Mikaeliu ir jo situacija, tik vėliau pasakojama apie Lisbetą, tarsi visai užmirštant Mikaelį. Įdomus rašytojo sprendimas niekur neskubėti tikrai užkabino.

Nepaisant to, visą laiką laukiau, kada gi jų keliai susikirs. Buvo įdomu skaityti, kaip Lisbeta keičiasi būdama Mikaelio draugijoje. Daug skriaudos patyrusi mergina pagaliau randa žmogų, kuriuo gali pasitikėti. O ir Mikaelis visiškai kitoks, nei visi jos iki tol sutikti vyrai.

Šiaip jau knyga neplona - joje 575 puslapiai. Tai todėl, kad visos istorijos, kurios čia nagrinėjamos, yra papasakotos itin išsamiai. Man labai patiko toks smulkmeniškumas. Jau, atrodo, susipainioji, kas ir su kuo, tačiau viskas vėl atnarpliojama. Ir kas svarbiausia, kad nebuvo nė vienos nuobodžios vietos. Nė vienos. O tokiose storose knygose, nori nenori, tokių vietų tikrai pasitaiko. Galiu drąsiai sakyti, kad rašytojas - tikras meistras.

Dabar nekantrauju perskaityti kitas dvi dalis. Žinau, kad antrasis filmas man ne itin patiko, bet net neabejoju, kad knyga tūkstančius kartų geresnė. Kadangi išsamesnė, ir sugeba įtraukti. Taip pat artimiausiu laiku ketinu pažiūrėti amerikiečių sukurtą filmą pagal šią knygą. Įdomu bus palyginti su švediškąja.. :) Būtinai kažkur pranešiu, kuri geresnė!

Richard Bach "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra"

Sakyčiau, gana produktyviai leidžiu laiką.. :) Dar viena knyga mano sąskaitoje, o tuo pačiu - ir vienas žingsnelis pirmyn vykdant Knygų iššūkį.

Ši knyga - tai alegorinis pasakojimas apie laisvę, tobulybės siekimą ir iššūkį prigimčiai. Džonatanas Livingstonas Žuvėdra trokšta skraidyti, tačiau Būrys jį išmeta už tokius siekius, nes žuvėdroms skraidyti lemta tik tiek, kiek reikia norint pasigauti maisto. O Džonatanas nori kur kas daugiau.

Nors knygelė ir labai plona (primečiau, kad skaitomų puslapių lieka tik apie 50-60), tačiau ji vis tiek suskirstyta į tris dalis. Pirmojoje dalyje Džonatanas dar gyvena Būryje, nuolat mokosi geriau skraidyti, tačiau žuvėdros jį atstumia ir ištremia. Antrojoje dalyje Džonatanas sutinka dvi nepaprastai gražias ir tobulai skraidančias žuvėdras. Jos nusiveda jį ten, kur Džonatanas galės toliau mokytis. Mokydamasis pas Vyriausiąją Žuvėdrą, Džonatanas išmoksta visko, ko tik gali išmokti skraidyti trokštanti žuvėdra. Trečiojoje dalyje Džonatanas Žuvėdra pats įgyja mokinių, kuriems stengiasi perteikti savo išmintį.

„Dangus - tai ne erdvė ir ne laikas. Pasiekti dangų reiškia tapti tobulam.“

Čia svarbi pati laisvės idėja. Džonatanas Žuvėdra pats pajautė, kad gali daryti ne tik tai, kas nustatyta ribomis. Jis troško siekti tobulybės, niekada nepasidavė (neskaitant to trumpo pasiryžimo būti tokiam, kaip ir kitos žuvėdros, kuris buvo tuoj pat sulaužytas).

„Kai žinai, ką darai, visuomet pavyksta.“

Apskritai knygoje daug artimų minčių. Turbūt ne veltui autorius skiria knygą „Tikrajam Džonatanui Žuvėdrai, kuris gyvena kiekviename iš mūsų“, nes net neabejoju, kad tokį Žuvėdrą mes visi turime. O kodėl galėtume neturėti? Kas netrokšta laisvės ir tobulumo? Tik nevisada mokame to siekti, o tinkamai gavę - naudoti.

Waris Dirie su Cathleen Miller „Dykumų gėlė“

Kada paskutinį kartą perskaitėte knygą per vieną dieną? Aš šiąnakt. Tiesą sakant, susumavus visos dienos skaitymą, išeitų gal kokios 5 valandos. Užtat prisėdi, atsiverti ir norisi užversti tik tada, kai perskaitysi paskutinį puslapį!

„Dykumų gėlė“ - tai knyga, paremta Waris Dirie pasakojimu, prisiminimais apie savo gyvenimą. Gimusi Somalyje, klajoklių šeimoje, Waris matė daug šilto ir šalto (pastarojo gal netgi daugiau). Būdama penkerių išgyveno baisų somalių ritualą - mergaičių apipjaustymą. Vėliau, kai tėvas ją norėjo ištekinti už senio (nes jis pažadėjo už Waris NET 5 kupranugarius!), mergaitė pabėgo iš dykumos. Kol ji pasiekė tai, ką turi dabar, merginai tikrai teko galybė vargų.

Knygą taip įdomu skaityti todėl, kad tai - tikrų tikriausia istorija. Ant viršelio taip pat matome pačią Waris. Viskas papasakota taip jautriai (už tai turbūt reikėtų dėkoti C.Miller, kuri sugebėjo viską taip perteikti), kad tikrai priverčia įsijausti. Be to, knyga skaitosi labai lengvai. Tai nėra minusas, tiesiog ji parašyta taip paprastai ir įtaigiai, kad verti puslapį po puslapio ir žiū - jau perskaitei :)

Žavi tai, kokia stipri nuo pat vaikystės buvo Waris. Ji sugebėjo išgyventi dykumoje sunkiausiomis sąlygomis, o dar patyrusi tą baisų apipjaustymą.. Knygoje apie jį daugiau kalbama pabaigoje. Būtent toji stiprybė lėmė tai, kad ji pasiekė to, apie ką dykumoje net negalėjo svajoti. Waris visomis savo išgalėmis sunkiai dirbo ir stengėsi, kad nebūtų deportuota iš Europos atgal į Somalį. Patyrusi daug negandų ji tapo tuo, kuo yra dabar.

Waris Dirie

Čia nėra labai daug dialogų, daugiau akcentuotas tikras pasakojimas, pačios Waris išgyvenimai. Tai yra puiku. Galbūt dėl dialogų būtų dar lengviau skaityti, bet tuomet knyga būtų suprastėjusi ir netekusi tokio įtaigumo.

Waris 2000-aisiais yra tapusi metų moterimi, 2004-aisiais atsiėmė pasaulinį moterų apdovanojimą, buvo JT narė ir kovojo už geresnį mergaičių gyvenimą Afrikoje, tapo modeliu, sukūrė šeimą ir susilaukė vaikelio.

Tokia moteris galėtų būti įkvėpėja kiekvienai merginai. O ypač apie jos gyvenimą turėtų sužinoti tos, kurios nuolat skundžiasi neva tai per sunkiais darbais. Paskaičius knygą supranti, kad esi be galo laimingas, gimęs Europoje.

Audronė Urbonaitė "Cukruota žuvis"

Aš ir Cukruota žuvis ant stogo

Džiaugiuosi galėdama pranešti, kad pagaliau baigiau skaityti šią knygą! Jūs net neįsivaizduojat, kaip man palengvėjo.. Gerai, kad gavau šią knygą iš Alma litteros - antraip būtų gaila išmestų pinigų.

Tai knyga apie globalizaciją. Kaip sakoma anotacijoje, ji įsiveržia į penkiasdešimtmetės herojės Sniečkės gyvenimą: sūnus jau nuo penkiolikos metų mokosi užsienyje, o čia dar pasirodo jo duktė kinė.. Mergaitė netikėtai pradingsta, o vedama pareigos jausmo Sniečkė pradeda jos ieškoti - iš pradžių Vilniuje, po to ir pačioje Kinijoje.

Knygoje labai daug sarkazmo. Jis man patinka, tačiau čia visko buvo per daug ir per pikta. Bent jau mane tai nuteikė tiek prieš pagrindinę veikėją, tiek prieš pačią autorę, kadangi manau, kad vis dėlto tai jos nuomonė - juk iš niekur tokių dalykų neparašysi. Asmeniškai man nepriimtinas toks požiūris, kad „mišrūnai“ - blogai. Manau, kad tai yra natūralu dabartiniame pasaulyje ir nereikia labai pūsti prieš vėją, kaip sakoma. Gal ir visai ne patriotiškai kalbu, bet pati nematau tautų maišymesi nieko blogo.

Kas dėl paties parašymo.. Nuoširdžiai sakau, nesupratau apie ką parašyta maždaug pusė knygos. Gal aš čia pati tokia buka, bet aiškumo man net labai pritrūko. Jau, atrodo, siužetas rutuliojasi nuosekliai, viskas gerai ir įdomu. Ir staiga įsiterpia visai kitas pasakojimas, kurį pasakoja kitas pasakotojas, apie dalykus, kurių nesuprantu. Iki galo taip ir nesupratau, kas ta ponia Mao. Turiu kažkokį variantą, bet gal geriau pasilaikysiu sau.

Knygoje aiškiai pabrėžiamas moters, bandančios kariauti su pačia savimi, beviltiškumas. Deja, bent kol kas jis man svetimas.

Čia aš kamuojuosi baiginėdama knygą

Ir visgi knygą perskaičiau. Gal labiau dėl to, kad privalėjau tai padaryti, bet bent jau iš pradžių ji mane tikrai kažkuo traukė. Kad ji visada buvo keista - sutinku. Bet kartais tai ima ir sudomina. Šįkart susidomėjau minimaliai.

O dabar imsiu ką nors, kas padėtų atsigauti.

Susitikimas su A. Čekuoliu

Šiandien Klaipėdos Akropolyje, Pegaso knygyne, lankėsi didžiai gerbiamas Algimantas Čekuolis, apie kurį ir čia esu ne kartą kalbėjusi.

Kad bus toks susitikimas, pamačiau gal praeitą savaitę. Labai apsidžiaugiau, kad tuo metu būsiu namie ir galėsiu nuvykti. Tai vos nepražiopsojau :D Žodžiu, mamuką suagitavau, kad nuvežtų - ji, beje, taip pat labai apsidžiaugė, kad galės pamatyti šį žmogų. O kadangi turėjome ir knygą, pirktą Knygų mugėje, tai pasiėmėme kartu - juk ponas Čekuolis dalino autografus, o autoriaus pasirašytą knygą visada maloniau turėti.

Susitikimas truko pusantros valandos. Labai patiko tai, kaip Čekuolis bendrauja su skaitytojais. Jis toks šiltas žmogus, o pasakymas „Beribiai yra tik du dalykai - visata ir Čekuolio erudicija, nors dėl visatos nesu tikras“ ne iš kelmo spirtas :) Atrodo, kad jis tikrai žino viską. Kadangi jis apie savo knygą beveik nekalbėjo, tik trumpai pristatė, kaip ji sudaryta, visą kitą laiką atsakinėjo į skaitytojų klausimus. Jie buvo apie šių dienų aktualijas, politinius dalykus. Ir jau pasakoja, atrodo, kad niekada neatsakys į žmogaus klausimą, bet staiga suveda daugybę faktų į vieną ir štai jums atsakymas! :) Ir taip, man visokie politiniai dalykai neįdomūs, bet sėdėjau ir klausiau ištempusi ausis, nes pasakojo tikrai be galo įtaigiai, o, svarbiausia, paprastai. Kaip ir knygose. Įsivaizduoju, kad į jo paskaitas Vilniaus universitete susirenka būrys studentų ir tikrai visi lanko užsiėmimus. Na, bent jau aš tai ir mirdama eičiau, kad išgirsčiau tiek įdomių dalykų.

Čekuolis pasirašinėja knygą

J.D.Salinger "Franė ir Zujis"

Pabaigiau trečiąją knygą iš Knygų iššūkio sąrašo :) Reikėtų pasistūmėti kiek sparčiau, nors, kita vertus, laiko dar į valias..

Knygoje pasakojama apie du Glasų šeimos vaikus - Franę ir Zujį. Nors gal labiau tiktų sakyti, kad knyga apie Franę. Apie jos dvasinius ieškojimus.

Man visada sunku kalbėti apie tokias knygas.. Veiksmo čia praktiškai nėra. Pamąstymai apie gyvenimo prasmę, apie religiją kalba daugiausiai Zujo lūpomis. Viskas vyksta buitinėje aplinkoje, beje, labai gerai nupieštoje. Salingeris tikrai įtaigiai tai padarė.

Knyga sudaryta iš dviejų skyrių. Pirmas, trumpesnis ir pavadintas Franės vardu, yra tarsi įžanga į kitą, kuris vadinasi "Zujis". Suprask, bus kalbama iš pradžių apie vieną, o po to - apie kitą asmenį. Bet visgi daugiausiai knygoje kalbama apie Franę, nors apie Zujį taip pat galime susidaryti gana tvirtą nuomonę. Dar iki dabar nesuprantu, ar man tas veikėjas patiko, ar ne. Tikrai nepatiko jo bendravimas su motina ir perdėtas egocentriškumas, tačiau dialoguose atsiskleidžia ir jo švelnioji pusė.. Sakyčiau, toks prieštaringas veikėjas.

Visą knygą pavadinčiau vientisu dialogu. Viskas atsiskleidžia pokalbiuose, ir tam nereikia ypatingo siužeto.

Tai buvo antroji šio autoriaus knyga, kurią skaičiau. Be abejo, pirmoji - Rugiuose prie bedugnės. Mano viena mėgstamiausių knygų (greičiausiai antroje vietoje po Hario Poterio!). Ši knyga netaps mano mėgstamiausia, ji kitokia. Galbūt aš ne viską iki galo supratau, kas buvo norėta pasakyti, galbūt dar dėl kažkokių priežasčių.. Bet tikrai nesigailiu, kad perskaičiau.

Thomas Harris "Hanibalas"

Galiu pasiskelbti tikra knygų apie Hanibalą Lekterį skaitytoja - ši knyga yra paskutinioji dalis, kad ir kaip bebūtų gaila.

Šioje knygoje tęsiama istorija, papasakota "Avinėlių tylėjime". Kadangi tą baisiai seniai skaičiau, tai smulkmenų nepamenu, bet kad vieno pagrindinių veikėjo Meisono Verdžerio veidą jis sumaitino šunims, puikiai atsimenu. Meisonas, arba tai, kas iš jo liko, bando sumedžioti talentingąjį daktarą Lekterį pasitelkdamas šiurpiausius būdus, bet.. Visada yra bet :)

Kai kam nors pasakau, kad Hanibalas man patinka kaip personažas, tai visi tik pradeda juoktis ir sukioti pirštą prie smilkinio. Aš nesakau, kad man patinka tai, kad jis žudo, ir dar taip šlykščiai (už tokius vaizdingus žmonių mėsinėjimo aprašymus dėkoju Harrisui). Bet personažas su neatpasakojimais atminties klodais (knygoje tai vadinama rūmais ir labai sukonkretizuota), nepaprasta įžvalga, stipria psichologija, mokslininko protu ir nepalaužiama logika tikrai žavi. O kur dar rafinuotas skonis.. Jis net sugeba mylėti (ne tik mažąją sesutę Mišą), tai aiškiausiai pamatome šioje knygoje ir galiu pripažinti, kad mane toks posūkis maloniai nustebino.

Apskritai Harrisas tikras meistras. Sukūrė tokį nepriekaištingą personažą (taip, aš jį liaupsinau ir nenustosiu to daryti), taip prikaustantį pasakojimą! Iš pirmo žvilgsnio istorija gali atrodyti parašyta primityviai ir lakoniškai (na, panašiai ir yra), bet tai tikrai nėra prastas pasakojimo būdas. Sakyčiau, čia viskas net labai tinka.

Vienas tobuliausių detektyvų. Tiesą pasakius, ir nesu daugiau jų skaičiusi, išskyrus Thomas Harris rašytas knygas apie Hanį, kaip aš sakau. Likau nenusivylusi, tikrai tikrai.

Lorena A. Hickok "Helenos Keler istorija"

N-tąjį kartą pasidžiaugsiu savo specialybe. Norint geriau suprasti savo būsimus pacientus dėstytoja tiesiog liepia pažiūrėti atitnkamus filmus ir net skaityti grožines knygas! Viena iš tokių - Helenos Keler istorija.

Tai - biografinė knyga apie aklą, kurčią ir nebylę mergaitę Heleną. Pas septynerių metų laukinukę vieną dieną atvyksta mokytoja, kuri visaip bando išmokyti mergaitę paklusnumo ir išmokyti bendrauti. Su didelėmis mokytojos ir pačios Helenos pastangomis ji išmoksta skaityti, rašyti, ir net kalbėti. Ji baigia koledžą ir niekada neatsisako ištiesti pagalbos rankos savo likimo draugams.

Knyga parašyta pakankamai primityviai - aš pati ją skaičiau jau seniai, gal aštuntoje klasėje. Ji maždaug tokiai amžiaus grupei ir pritaikyta - rimti dalykai papasakoti paprastais sakiniais, viskas nupiešta aiškiai. Tiesa, jau nepamenu, kada buvo paskutinis kartas, kai skaičiau knygą su paveiksliukais! Šioje knygoje net ir tokių galima atrasti :) Todėl knygelė dar suplonėja ir skaitymo sumažėja (ir šiaip jau nėra daug, tik 110 puslapių).

Apskritai istorija yra įkvepianti, tikrai. Ne kiekvienas girdintis ir matantis žmogus tiek pasiekia, o Helena, būdama visiškai kurčia ir akla pasiekė tikrai daug. Be abejo, padedama mokytojos. Man pačiai skaitant įdomiausia buvo (į tai tikriausiai ir turėjau atkreipti dėmesį) mokytojos metodai, kaip ji mokė Heleną: iš pradžių susivaldyti, vėliau - kurčnebylių abėcėlės, suteikdama žodžiams prasmę. Ir visgi manau, kad svarbiausia čia buvo be galo stipri Helenos asmenybė. Ji pati su dideliu užsidegimu ir užsispyrimu siekė užsibrėžtų tikslų, neatsipūsdama nė minutėlės, nenustodama tikėti savo jėgomis. Manau, kad daugeliui žmonių to trūksta, todėl Helena Keler turėtų būti pavyzdys.

Siuntinukas!

Kad taip kasdien gaučiau po naują knygą!..

... tai nebeturėčiau jų visų kur dėti, jau nekalbu apie galimybę perskaityti.

O štai šiandien važiuodama iš paskaitų sulaukiau skambučio iš kurjerio, kuris pranešė, kad atgabena man knygą :)

Dar kartą ačiū Sandrai, kad man ją paskyrė :) Atrodo įdomiai ir turėtų lengvai susiskaityti. Pradėsiu dar nežinau kada, nes rikiuojasi nemenka krūvelė ne tik grožinės literatūros, bet ir mokslo.. Bet kartais galima nuvogti laiko nuo mokslo ir skaityti tai, kas tau patinka, ar ne? :)

Pirkiniai

Šiandien pagaliau (praėjus 2 mėnesiams) atsiėmiau savo Kauno kolegijos lyderių apdovanojimą. Jame buvo: kolegijos dėklas popieriams, raštas, flash'as su kolegijos atributika, saldainiukų dėžutė su kolegijos atributika ir, pats svarbiausias ir mieliausias dalykas, Pegaso dovanų kortelė, 30 Lt vertės! :)

Nieko nelaukdama, pasinaudojusi paskaitų nebuvimo proga, nukulniavau į knygyną ir įsigijau tokią knygą, apie kurią jau seniai svajojau.

Kol kas vaikų turėti tikrai nesiruošiu ir jų rengti mokyklai taip pat :D Bet ši knyga tobulai tinka mano profesijai! Čia yra tiek paprastų žaidimų, kurios mums kaip tik per paskaitas reikia galvoti ir neturint patirties labai sunku tai padaryti.. Pavyzdžiui, vaikas turi išvynioti į rutuliukus susuktą popierių, vaikas padeda galvą ant stalo ir klauso aplink sklindančių garsų, o paskui papasakoja, ką girdėjo. Ir pan. Žodžiu, tikiuosi, kad ši knyga bus labai naudinga tiek paskaitose, tiek dirbant savo darbą.

O kadangi iki viso čekio išnaudojimo pritrūko 2 Lt, tai dar du primokėjau ir nusipirkau tokį štai ženkliuką:

Fainas, ane? Blaškiausi tarp dviejų, tokio ir to, kurį nusipirkau. Ir visgi pasirinkau knyginį :) Pamaniau, kad geriau pabrėžti savo privalumą, o ne trūkumą :D Nes miego tai tikrai beveik visada noriu.

Vilniaus knygų mugė 2012

Vakar antrą kartą teko apsilankyti didžiausioje ir laukiamiausioje skaitančių žmonių šventėje - Knygų mugėje. Iškart noriu padėkoti Alma litterai už kvietimus - taip sutaupiau ir pinigų bilietui, ir laiko, nes eilė buvo nenusakomo ilgio.. O dar sako, kad žmonės neskaito :) Visi tie skeptikai, tikiuosi, apsilankė Knygų mugėje ir suprato, kad nusišneka. O kiek žmonių dar negalėjo atvykti!

Į mugę važiavau su bendrabloggere Rita iš kito mūsų rašomo blogo. Be galo smagu rasti bendraminčių, kurie nori kartu pasimakaluoti tose spūstyse prie stendų. Taip, jau ko ko, bet žmonių tai ten netrūko. Neįmanoma ramiai praeiti ir apžiūrėti stendų bei visų juose esančių knygų. Truputį erzino tai, bet ko aš tikėjausi..

Kaip ir pernai, pirmasis pamatytas žymus žmogus buvo Leonidas Donskis :) Gaila, nepavyko nufotografuoti, nes pradėjo plūsti minios žmonių ir va. Taip pat dar mačiau Adamkų! Jis buvo su apsauga, kuri nieko neprileido, tad turiu tik nekokybišką nuotrauką, kaip tikra paparacė :D

Šįkart mugėje nuėjau į knygos pristatymą, kuris vyko vienoje iš konferencijų salių. Pasirinkau A.Čekuolio "Faktai ir šypsenos" pristatymą. Labai norėjau paklausyti, ką jis papasakos. Deja, paties Čekuolio nebuvo, nes jis neseniai susitraumavo stuburą ir gydytojai neleido atvykti :( Tačiau jis bendravo telefono pagalba, balsą girdėjome per kolonėles, o pats Čekuolis girdėjo viską, kas vyksta salėje. Buvo paskaityta keletas ištraukų iš naujosios knygos, jis atsakinėjo į žiūrovų klausimus.. Nors ir paties nebuvo, o žmonių buvo galybė, net netilpo visi susėsti (džiugu, kad buvo labai daug jaunimo), bet pasisėdėjimas buvo be galo jaukus. Kažkaip buvo sukurta ta nuotaika, Čekuolis išvien juokavo.. Kaip ir savo knygose :) Labai patiko.

Be abejo, neapsiėjau ir be pirkinių.. Pernai pirkau vieną knygą, o šiemet jau dvi:

Įsigijau Faktus, knyga yra kartu su DVD, kuriame - penkių Čekuolio laidų įrašai. O kai pamačiau Obuolio stende Merginą su drakono tatuiruote.. Ji kainavo tik 25 lt!! Visą laiką iki išėjimo iš mugės svarsčiau, pirkti ar ne. Nesugebėjau atsispirti :) Kadangi filmai labai labai patiko, o knyga, sako, dar geresnė, tai laukiu kokios nors properšos savo moksluose, kada galėsiu ją paimti į rankas. O ir kambariokė apsidžiaugė :)

Tai va taip. Po mugės įspūdžiai visada būna patys geriausi :) Kitais metais jau teks vežtis daugiau santaupų, kad galėčiau nusipirkti tris knygas - taip ir augsiu kas metus :)

Skaitau kitaip

Galiu pasakyti, kad mano specialybė labai įdomi, kadangi mus moko pačių įvairiausių dalykų. Turime paskaitą Ergoterapija regos ir klausos negalią turintiems asmenims. Jos metu mokėmės skaityti. Kvailokai skamba? O jei pasakysiu, kad tai buvo Brailio raštas? :)

Štai taip parašytą tekstą dėstytoja paprašė perskaityti, arba, kaip aš sakau, išversti. Tekstas turbūt iš konstitucijos, ar dar iš kokių įstatymų, nes labai jau oficialus. Bet vis tiek buvo be galo įdomu skaityti. Pamenu, kai buvau gal ketvirtoj klasėj, tai mūsų mokytoja turėjo klasėj Bibliją, parašytą Brailio raštu, taip pat ir lentelę bei tą ylą, kuria reikia rašyti. Mokėjau visas raides ir skaičius be jokių pasižiūrėjimų - buvau tikrai prasikalus ant šito :D Todėl gal ir dabar nebuvo sunku prisiminti, nes mano vertimo tempas buvo žvėriškas, palyginti su kitų grupės draugų :D Tikrai tikrai labai patiko, norėčiau, kad dažniau tokius dalykus darytume. Iš pradžių, kol susipažinau su visomis raidėmis ir atsekiau, kur yra tarpai tarp raidžių, žodžių ir eilučių, darbas vyko lėčiau, tačiau praktiškai nuo penktos eilutės beveik nebereikėjo pasižiūrėti į lapą, kuriame yra paaiškinti šie rašmenys. Dėstytoja pasakė, kad kam nepatiko šis darbas, tai gal ne tą specialybę pasirinko.. Džiaugiuosi, kad esu kaip tik ten, kur ir turėčiau būti.

Būtų įdomu perskaityti knygą, parašytą tokiu raštu. Žinau, kad būtų sudėtinga ir užtruktų, bet smalsu, labai smalsu, kaip sektųsi :)

Umberto Eco "Rožės vardas"

Pirmoji knyga iš Knygų iššūkio įveikta! Mačiau, kad kiti jau ne vieną yra perskaitę, bet aš tikrai nesigailiu išlaukusi tinkamo momento ir paėmusi šią knygą į rankas. "Rožės vardas" jau senokai guli mano lentynoje, turim tokį senesnį leidimą, kaip nuotraukoje. Vis pavartydavau ją ir padėdavau, neva tai raidės per smulkios, ne nuotaika pradėti ir panašūs atsikalbinėjimai pačiai sau. Ne veltui sakau, kad subrendau šiai knygai. Man atrodo, kad perskaičiau ją labai tinkamu metu. Net nežinau, kodėl taip manau.

Romano veiksmas vyksta viduramžių Italijoje. Brolis Viljamas su savo mokiniu atvyksta į benediktinų vienuolyną, kuriame turi įvykti popiežiaus Jono XXII ir imperatoriaus Liudviko legatų susitikimas. Deja, vienuolyną kasdien sukrečia vis nauja nelaimė - brolių mirtys. Viljamui pavesta išaiškinti šias žmogžudystes.

Viskas pasakojama jauno novicijaus Adso akimis, mat jis užrašinėjo viską, kas vyko per septynias dienas, kol jis ir mokytojas viešėjo vienuolyne. Knygos pradžioje net pasakoma, kad tai rankraštis.

Galiu pasakyti, kad viduramžių labirintai iškart įtraukia. Kažkodėl visada prieš paimdama tokį rimtą kūrinį nusiteikiu šiek tiek (labai mažai!) skeptiškai, ir dar niekada man neteko nusivilti. Gal toks nusiteikimas padeda ir leidžia iš knygos pasiimti viską, ką ji duoda.. Skaitydami galime daug sužinoti apie tuometinį vienuolynų gyvenimą, apskritai apie viduramžišką mąstymą, filosofiją, kurie tik apibendrintai išdėstomi mokyklos vadovėliuose. Viskas čia taip gyva, kad labai nesunku įsivaizduoti niūrų vienuolyną ir jo abatą, tiesos trokštantį Viljamą ir vis dar savęs ieškantį Adsą.

Ne mažiau už viską, kas susiję su viduramžiais, įtraukia ir detektyvas. Labai įdomu skaityti mokyto žmogaus Viljamo samprotavimus, kas galėtų būti susijęs su mirtimis, jo keliamas hipotezes. Kaip tikrame detektyve viskas išaiškėja tik paskutiniuose puslapiuose - ir gana tragiškai, sakyčiau.

Tokia knyga stipriai sugriebia į savo nagus ir nepaleidžia. Nors man, kaip teorinei krikščionei, tolimi samprotavimai apie Dievą ir jo kelius, vis tiek "Rožės vardas" sugebėjo mane užburti.